Garso sukūrimas

§8. Kalbėjimas prasideda mūsų smegenyse, iš kurių nerviniais impulsais keliauja komandos į organus, kuriančius ar padedančius sukurti garsą. Susipažinkite su oro srovės keliu ir įvairių organų veikla kuriant garsą.

Oro srovė iš plaučių (pranc. poumons, angl. lungs) per trachėją (pranc. trachée, angl. trachea) atkeliauja iki gerklės (pranc. gorge, angl. throat). Kalbant, ypač intonacijai, turi reikšmės ir krūtinės raumenys, diafragma, kurie spaudžia plaučius ir taip oras su didesne energija išpučiamas. Nuo visų šių organų dar nepriklauso, koks konkretus garsas bus ištartas. Vadinasi, jie nelemia garsų skiriamųjų požymių, todėl ir nelaikomi kalbos padargais, tai energetiniai (kvėpavimo) organai, jie sudaro vadinamąją respiracijos sistemą (pranc. système respiratoire, angl. respiratory system). Tačiau šių organų veikla labai svarbi ne tik garsų generavimui, bet ir kalbos sklandumui ir ritmingumui.

Gerklėje jau randame kalbos padargų (pranc. organes de la parole, angl. vocal organs) – organų, kurių padėtis ir veikla suformuoja konkretų garsą. Gerklės apatinėje dalyje – gerklose (pranc., angl. larynx) – yra balso stygos (medikai jas vadina klostėmis, pranc. cordes vocales, literatūroje anglų kalba vartojami taip pat du terminai vocal cords, vocal folds). Balso stygų ilgis priklauso nuo lyties (vyrų 15–20 mm, moterų 9–13 mm), o tai, kaip matysime vėliau, turi įtakos garso požymiams. Tarp balso stygų yra plyšys – balsaskylė (pranc. glotte, angl. glottis), kurią ryjant uždengia antgerklis (pranc. épiglotte, angl. epiglottis). Balso stygos gali užimti dvejopą padėtį:

• susiglausti: oras skverbsis su didesne energija ir jas virpins, taip susidarys balsingas garsas (vyrų balso stygos gali virpėti vidutiniškai apie 120 kartų per sekundę, moterų – apie 220);
• atsitraukti: oras eis laisvai pro balsaskylę, tada dėl trinties į sieneles gali susidaryti triukšmas.

Gerklose esantys organai sudaro fonacijos sistemą (pranc. système phonatoire, angl. phonatory system). Gerklose sukuriamas pirminis balsas, kuris modifikuojamas įvairiose balso trakto vietose, įgyja individualių ypatybių ir yra atpažįstamas kaip konkretus garsas. Toliau aptarsime artikuliacinę sistemą (pranc. système articulatoire, angl. articulatory system), kurioje ir sukuriamas konkretus garsas (žr. 1 paveikslą).

 

1 paveikslas. Kalbos padargai

 

Oro srovė pro ryklės ertmę (pranc. cavité pharyngée, angl. pharynx cavity) patenka į burnos ertmę (pranc. cavité buccale, angl. oral cavity) arba nosies ertmę (pranc. cavité nasale, angl. nasal cavity), arba į abi iš karto. Tai priklauso nuo minkštojo gomurio (pranc. palais mou, voile, velum angl. soft palate) ir liežuvėlio (pranc. luette, angl. uvula) padėties.

• Jei jie pakyla, liežuvėlis prisiglaudžia prie ryklės sienelių, oras eina į burnos ertmę, pavyzdžiui, a, e;
• Jei nusileidžia, oras eina į nosies ertmę ir įgyja nosinį atspalvį, pavyzdžiui, m, n.

Burnos ertmėje garsas susiduria su liežuviu (pranc. langue, angl. tongue), kuris gali judėti vertikaliai ir horizontaliai. Liežuvis gali pakilti ir glaustis prie dantų (pranc. dents, angl. teeth) ar įvairių viršutinio burnos skliauto dalių: alveolių (pranc. alvéoles, angl. alveolar ridge), postalveolių (pranc. postalvéolar, angl. postalveolar), kietojo gomurio (pranc. palais dur, voûte palatine, angl. hard palate) ir jau minėto minkštojo gomurio. Liežuvis gali pasislinkti prie priešakinių dantų arba, atvirkščiai, atsitraukti į burnos gilumą. Tai labai svarbu, nes liežuvio padėtis suformuoja skirtingo dydžio ir pavidalo burnos ir ryklės ertmes, o jos savo ruožtu kuria skirtingų ypatybių garsus.

Burnos ertmė baigiasi lūpomis (pranc. lèvres, angl. lips). Jos gali atsikišti į priekį ir suapvalėti, pavyzdžiui, u, o; abi susiglausti, pavyzdžiui, p, b; pasitempti į šalis, pavyzdžiui, i, ir kt. Lūpų padėtis turi įtakos burnos ertmės dydžiui, pavyzdžiui, suapvalinę ir atkišę lūpas į priekį padidiname burnos ertmę, vadinamąjį priešburnio rezonatorių, o tai garsui suteikia tam tikrų požymių.

 

§9. Kalbos padargų judėjimas ir būklė tariant kurios nors kalbos garsą vadinama artikuliacija(pranc., angl. articulation). Ją sudaro trys fazės.

• Pasirengimas tarti garsą – kalbos padargų perėjimas iš neutralios padėties į tą, kuri reikalinga konkrečiam garsui ištarti, pavyzdžiui, liet. ir pranc. m tariant – apatinė lūpa artėja prie viršutinės lūpos, minkštasis gomurys ir liežuvėlis leidžiasi.
• Garso tarimas: kalbos padargai tam tikrą laiką išlaikomi reikiamoje padėtyje arba sudarytos kalbos padargų kliūties įveikimas (sprogimas), pavyzdžiui, m oro srovės veržimasis per nosį.
• Kalbos padargų grįžimas į neutralią padėtį, pavyzdžiui, m – lūpos prasiskleidžia, minkštasis gomurys ir liežuvėlis keliasi.

Visos trys fazės galimos tik tariant pavienius garsus. Kalbant tariami ne atskiri garsai, o jų srautas, vienas garsas veikia kitą. Todėl ankstesnio garso trečioji fazė susilieja su tolesnio garso pirmąja faze, ypač susiliejusios šios fazės dvigarsiuose. Dėl to vyksta tam tikra garsų kaita, supanašėjimas. Dėl susiliejimo atsiranda rišlus tekstas, kitu atveju tai gali būti viena iš mikčiojimo priežasčių. Garsų derinimas aktualus mokantis svetimų kalbų, nes šie procesai ne visada sutampa su gimtosios kalbos garsų derinimo dėsningumais, apie tai plačiau kalbėsime §27–34.

Kalbos padargų padėtis ir veikla tariant garsus vadinama artikuliacine baze. Visų kalbų atstovai turi tuos pačius kalbos padargus, tačiau garsinės sistemos skiriasi. Vadinasi, tai įpročiai būtent taip tarti garsus. Mažas vaikas gali išmokti tą kalbą, kurią nuolat girdi ir kuria bendrauja. Atvirkščiai, uždarai gyvenančių emigrantų gimtosios kalbos akcentas (svetimos kalbos fonemų tarimas remiantis gimtosios kalbos artikuliacine baze) gali išlikti net keliose kartose.

Kalbose tariant, rodos, panašias fonemas (ar bent panašiomis raidėmis užrašomas fonemas), aktyvūs gali būti kiti kalbos padargai arba jie gali užimti kitokią padėtį. Besimokydami svetimosios kalbos į tai turime atkreipti dėmesį, todėl svarbu perprasti tos kalbos garsų artikuliacines ypatybes.

 

§10. Sukurta įvairių metodų ir prietaisų, kuriais naudojantis tiriama kalbos padargų veikla tariant garsus.

Oro srovės tūris įvairiais kalbėjimo epizodais matuojamas pneumotakografais (pranc. pneumotachographe, angl. pneumotachograph). Naudojama speciali kaukė, kuri matuoja per burną ir nosį išpučiamo oro kiekį. Jeigu tariant garsus, fiksuojamas oro judėjimas ir per nosį, vadinasi, šiam garsui būdingas nosinimas (pavyzdį rasite čia).

Lūpų padėtis tariant garsą dažniausiai fotografuojama paprastu fotoaparatu arba filmuojama vaizdo kamera.

Palatografija (pranc. palatographie, angl. palatography) fiksuoja liežuvio lietimąsi prie gomurio (pavyzdžių rasite čia). Dabar dažniau naudojama elektropalatografija (pranc. électropalatographie, angl. EPG – electropalatography). Tai specialus dirbtinis gomurys su elektrodais, liežuviui palietus juos, siunčiama informacija ir kompiuterio ekrane pažymimos lietimosi vietos (pavyzdžių rasite čia).

Balso stygų veikla fiksuojama laringoskopu (pranc., angl. laryngoscope): lankstus vamzdelis įkišamas per nosį, jo gale įtaisytas filmavimo įrenginys siunčia vaizdą į kompiuterį. Modernesnis būdas yra elektrolaringografija (pranc. électrolaryngographie, angl. electrolaryngography, pavyzdį rasite čia). Du maži elektrodai pritvirtinami prie kaklo (skydliaukės, Adomo obuolio srityje). Kalbant informacija apie balso stygų susiglaudimą perduodama į kompiuterį ir braižoma kreivė.

Gana ilgai buvo naudotas rentgeno (pranc. rayons X, angl. X-ray) metodas. Dabar dažniau naudojamas magnetinis rezonansas (pranc. IRM – imagerie par résonnance magnétique, angl. MRI – magnetic resonance imaging) arba ultragarsinis liežuvio įrašas (pranc. imagerie utrason de la langue, angl. UTI – ultrasound tongue imaging, pavyzdžių rasite čia), kurie ne tokie kenksmingi sveikatai kaip rentgeno spinduliai.