§6. Pradedant garsinės kalbos analizę visada pravartu išsiaiškinti, kodėl raštas ir garsinė kalba ne visada sutampa – ne viską, kas parašyta, balsu perskaitome, ir ne viską užrašome, ką balsu tariame.
Kalba turi dvi raiškos formas: rašytinę (užrašytas tekstas) ir sakytinę (garsinę, balsu pasakytą). Vadinasi, kalba turi du inventorius: vienas rašytinei raiškai, kitas sakytinei. Visos kurios nors kalbos rašto raidės sudaro tos kalbos raidyną, arba abėcėlę (pranc., angl. alphabet), visi kalbos garsai – garsyną (pranc. inventaire phonétique/phonologique, angl. sound system). Įprastinėje rašyboje raidėmis dažniausiai žymime ne konkrečius garsus, bet orientuojamasi į fonemų žymėjimą, nes svarbu fiksuoti tik skiriamuosius požymius. Fonetinės ypatybės, priklausančios nuo gretimų garsų, pozicijos žodyje ar kirčio, priegaidės (alofonai), rašte gerokai rečiau fiksuojamos.
Lietuvių kalbos raidyną sudaro 32 raidės, garsyną – 56 fonemos (garsai). Remiantis klasikiniu požiūriu, prancūzų kalbos raidyną sudaro 26 raidės, nes raidės su papildomais ženklais (pavyzdžiui, e, é, è, ê) yra laikomos viena raide (e). Jeigu raides su papildomais ženklais atskirai skaičiuosime (kaip lietuvių kalboje), prancūzų raidyną sudarys 42 vienetai. Prancūzų kalbos garsyną maksimaliai sudaro 38 fonemos (garsai), bet viena iš jų yra periferinė (vartojama tik skoliniuose arba onomatopėjose) ir trys balsiai yra fakultatyvūs. Raidžių kiekis raidyne ir fonemų (garsų) garsyne skiriasi, nes nėra idealaus vienos fonemos atitikmens rašte.
Lietuvių kalboje:
Prancūzų kalboje:
Garsas yra universaliausia ir natūraliausia informacijos perdavimo priemonė. Jis yra neabejotinai pirminė kalbos forma ir ja savo laiku rėmėsi visų kalbų raštas. Tačiau garsinė kalbos sistema nėra statiška, ji nuolat kinta, įvairuoja dėl dialektų ir sociolektų. Raštas yra sutartinis dalykas, jis suprantamas visai ta kalba kalbančiai bendruomenei ir gali šimtmečiais nesikeisti. Vadinasi, kuo rašybos sistema senesnė, tuo ji labiau nutolusi nuo fonologinės sistemos. Prancūzų kalbos raštas formavosi beveik nuo XI a. ir įgijo šiuolaikinę formą XVIII pab. – XIX a. pr.
Lietuvių kalbos rašyba pradėjo formuotis gana vėlai (tik XVI a. antrojoje pusėje). Dabartinė bendrinės kalbos rašyba siekia vos šimtmetį. Todėl ji neblogai atspindi tarimą, bet skirtumų esama.
Rašyba paprastai remiasi trimis principais, tačiau kalbose skiriasi jų svarba.
Fonografinis (arba fonetinis) principas: rašoma taip, kaip tariama. Lietuvių kalboje šis principas labiau remiasi fonemomis: rašte skirtingas fonemas stengiamasi užrašyti skirtingais rašmenimis, pavyzdžiui, liet. lis ir lįs (ilgieji ir trumpieji balsiai užrašomi skirtingomis raidėmis). Prancūzų kalboje raidės (ne)tarimas dažnai priklauso nuo konteksto, pavyzdžiui, žodyje verte [vɛχt̪] „žalia“ gale e nėra tariama, bet ji nurodo, kad t turi būti tariama, plg. vert [vɛʁ] „žalias“, kur gale e nėra ir netariama t.
Morfeminis principas: tos pačios morfemos (mažiausios reikšminės žodžio dalys: šaknis, priesaga, galūnė, priešdėlis) užrašomos vienodai, nors jos gali būti skirtingai tariamos, pavyzdžiui, liet. dega ir degti turime tą pačią šaknį deg- ir rašyboje tai norima parodyti, nors antrajame žodyje tariamas priebalsis [k]. Prancūzų kalbos rašyboje morfeminio principo retai laikomasi, esama tik pavienių atvejų, pavyzdžiui, Français [fχɑ̃s̪ɛ] „prancūzas“ yra kilęs iš žodžio France [fχɑ̃s̪] „Prancūzija“, taigi [s̪] yra rašomas raide c pridedant nosinę, o ne plačiau vartojama geminata (dviejų vienodų priebalsių junginiu) ss.
Tradicinis (arba istorinis) principas: kai kurių rašmenų vartojimas ar nevartojimas paaiškinamas tradicija ar kalbos istorijos dalykais, pavyzdžiui, tuo remiantis lietuvių kalboje rašomas minkštumo ženklelis, nosinės balsės ą, ę, į, ų, nerašomas j žodžio pradžioje prieš ie. Prancūzų mokslininkai dažnai kalba apie logografinį principą, kai grafinė forma yra susijusi su viena reikšme, dažnai stengiamasi išlaikyti sąsają su lotynų kalba, kad nors vizualiai žodis būtų panašus į atitinkamą lotynų kalbos žodį, pavyzdžiui, compter [kɔ̃t̪e] „skaičiuoti“, compteur [kɔ̃t̪œːʁ] „skaitiklis“, comptabilité [kɔ̃t̪abilit̪e] „buhalterija“, plg. conter [kɔ̃t̪e] „sekti (pasaką)“, conteur [kɔ̃t̪œːʁ] „pasakų pasakotojas“, racontars [ʁakɔ̃t̪aːʁ] „gandai“.
Įsidėmėkite, kad prancūzų rašyboje tradicinis principas gerokai svarbesnis nei lietuvių rašyboje. Prancūzų rašyboje visada daug dėmesio buvo skiriama etimologijai, ypač lotynų kilmės žodžiams, ir rašybos tradicijai. Todėl buvo stengiamasi, kad užrašytas prancūzų kalbos žodis atrodytų kuo panašesnis į žodį, iš kurio kilęs, pavyzdžiui, homme [ɔm] „žmogus; vyras“, plg. lot. homo; temps [t̪ɑ̃] „laikas; oras“, plg. lot. tempus; philosophie [filɔz̪ɔfi] „filosofija“, plg. lot. philosophia (sen. graikų adaptacija). Rašyba yra konservatyvesnė negu kalbėjimas, išliko daug raidžių, kurios kažkada žymėjo garsus, nors dabar tie garsai netariami, ypač tai svarbu kalbant apie žodžio paskutines raides (pavyzdžiui, lourd [luːʁ] „sunkus“) ir dvigarsių išnykimą (au žymėjo dvigarsį [aw], kuris virto vienbalsiu, ir dabar dviraidis au yra tariamas [o], pavyzdžiui, pause [poːz̪] „pertrauka“). Dėl šių priežasčių prancūzų kalbos rašyba labai skiriasi nuo tarimo.
Tradicinis principas prancūzų kalboje leidžia skirti nemažai homofonų, pavyzdžiui, [vɛːʁ] gali būti vers „link“, vert „žalias“, ver „kirminas“, verre „stiklas, stiklinė“. Tai ypač svarbu atpažįstant gramatinius skirtumus: daug galūnių nebetariama, bet jos yra išlaikomos rašant, pavyzdžiui, gramatinės formos chante „dainuoju, dainuoja (vns.)“, chantes „dainuoji“, chantent „dainuoja (dgs.)“ tariamos [ʃwɑ̃t̪]; gramatinės formos fier „išdidus“, fière „išdidi“, fiers „išdidūs“, fières „išdidžios“ tariamos [fjɛːʁ] (nors tam tikrame kontekste alternatyvos formos gali būti [fjɛʁz̪]). Kadangi daug fonemų (garsų) turi kelis grafeminius atitikmenis, daug lengviau nustatyti fonemines formas (tarimą) iš grafinių formų (rašybos) negu atvirkščiai.
§7. Norėdami tiksliai pažymėti visus garsų požymius, kuriuos skiria klausa, turime tekstą ar žodį transkribuoti(pranc. transcrire, angl. transcribe), t. y. jį perrašyti tam tikrais sutartiniais rašmenimis ir simboliais – diakritikais(pranc., angl. diacritic). Transkripcijoje (lot. transcriptio „perrašymas“; pranc., angl. transcription) taip pat ne visi požymiai gali būti atsispindėti, dažnai tai priklauso nuo jos detalumo, tikslo, pobūdžio. Fonetiškai transkribuojant (fonetinė transkripcija, pranc. transcription phonétique, angl. phonetic transcription, dar vadinama ir angl. narrow transcription) stengiamasi fiksuoti kiek įmanoma daugiau garso fonetinių ypatybių (taip transkribuotas tekstas pateikiamas laužtiniuose skliausteliuose […]). Fonologiškai transkribuojant (fonologinė transkripcija, pranc. transcription phonologique, angl. phonemic transcription, dar vadinama ir angl. broad transcription) atmetami tie požymiai, kurie priklauso nuo pozicijos ir nustatomi pagal bendrąsias taisykles (rašomi pasvirieji brūkšneliai /…/).
Lietuvių kalbininkai dar gana dažnai naudoja adaptuotą lietuvių kalbai vadinamąją Kopenhagos transkripciją (1925 m. priimtą ten vykusioje konferencijoje). Prancūzai šios transkripcijos nenaudoja.
Pasaulio lingvistai ir kalbos praktikai (taip pat ir prancūzų mokslininkai) dažniau naudojasi tarptautine fonetine abėcėle (toliau TFA, pranc. API – Alphabet phonétique international, angl. IPA – International Phonetic Alphabet, plačiau žr. https://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa–chart). Atkreipkite dėmesį į tai, kad šioje abėcėlėje žymimi garsai, ne fonemos. Taigi ją sudarant orientuotasi į fonetinius garsų skirtumus. Kas kalboje atlieka skiriamąją funkciją ir yra fonemos, o kas tik alofonai, kiekvienos kalbos mokslininkai nustato atskirai.
TFA sudaryta remiantis anglų, iš dalies ir prancūzų kalba ir jos tikslas buvo palengvinti skaitymo balsu mokymą(si). Pirmą kartą TFA buvo paskelbta 1888 m., vėliau daugelį kartų peržiūrėta, tobulinta, pildyta ir dabar, be lotyniškų ir graikiškų raidžių, turi nemažai ir visai naujų simbolių. Diakritikais žymimi įvairūs garsų požymiai: balsių ilgumas – [aː], priebalsių minkštumas – [lʲ], dantinis priebalsis (liežuvio galiukas liečia priešakinius dantis) – [d̪]. Kai kuriuose darbuose lietuvių ir prancūzų kalbų dantiniai [t̪] ir [d̪] gali būti užrašomi be minėto diakritiko, nes nėra opozicijos tarp jų ir alveolinių [t] ir [d], kaip yra anglų kalboje. Simbolis „~“ žymi nosinius balsius – [ɑ̃].
Raidžių ir garsų atitikmenys pateikti 3 ir 4 lentelėse.
Transkripcijose nerašomos didžiosios raidės ir įprasti skyrybos ženklai. Frazių ir sintagmų ribos žymimos „//“ ir „/“. Nekirčiuoti žodžiai žymimi „‿“, pavyzdžiui, iš namų – [ɪʃ‿n̪a'muː].
TFA nenaudojami įprasti kirčio ženklai. Pagrindinis kirtis žymimas „'“, šalutinis „ˌ“. Lietuvių kalbai to neužtenka, nes lietuvių kalbos ilgieji kirčiuoti skiemenys tariami dvejopai (plg. táiko – taĩso). Transkribuodami TFA simboliais kirčiuotus trumpuosius skiemenis žymėsime „'“, tvirtapradžius – „1'“, tvirtagalius – „2'“.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad prancūzų kalbos žodynuose dažniau rasite fonologiškai, o ne fonetiškai transkribuotus žodžius, nors jie pateikiami laužtiniuose skliausteliuose, pavyzdžiui, lettre „laiškas“ (fonetiškai [lɛt̪χ]) žodynuose transkribuojamas [lɛtʁ], nors fonologiškai transkribuojant turėtų būti /lɛt̪ʁ/.
3 lentelė. Prancūzų kalbos raidynas ir garsynas
|
Abėcėlė |
Raidžių kombinacijos (neįtrauktos į abėcėlę) |
|||
|
Raidės |
Raidės pavadinimas |
Garsas |
Daugraidžiai (kartais formuojami tam tikrame kontekste) |
Garsas |
|
a, a (à) |
a |
a (ɑ) ɑ̃ |
an |
ɑ̃ |
|
b b |
be |
B |
en |
ɑ̃ |
|
c c (ç) |
se |
k s̪ |
un |
ɛ̃ (œ̃ ) |
|
d d |
de |
d̪ |
in |
ɛ̃ |
|
e e (é, è, ê) |
ə |
e ɛ ə |
oin |
wɛ̃ |
|
f f |
ɛf |
F |
ien |
jɛ̃ |
|
g g |
ʒe |
g ʒ |
gn |
nj ɲ |
|
h h |
aʃ |
netariama |
ch |
ʃ |
|
i i (ï, î) |
i |
i j |
(e)au |
o |
|
j j |
ʒi |
ʒ |
ou |
u w |
|
k k |
ka |
K |
oi |
wa |
|
l l |
ɛl |
L |
ai |
ɛ |
|
m m |
ɛm |
M |
eu |
œ ø |
|
n n |
ɛn |
n̪ |
ng[1] |
ŋ |
|
o o |
o |
ɔ o ɔ̃ |
|
|
|
p p |
pe |
P |
|
|
|
q q |
ky |
K |
|
|
|
r r |
ɛʁ |
ʁ χ |
|
|
|
s s |
ɛs |
s̪ z̪ |
|
|
|
t t |
te |
t̪ |
|
|
|
u u |
y |
y ɥ |
|
|
|
v v |
ve |
V |
|
|
|
w w |
dubləve |
v w |
|
|
|
x x |
iks |
ks gz |
|
|
|
y y |
igʁɛk |
I |
|
|
|
z z |
zɛd |
z̪ |
|
|
Prancūzų kalboje raidžių ir garsų santykis sudėtingas, todėl 3 lentelėje pateikti tik patys bendriausi garsų atitikmenys. Plačiau apie garsų atitikmenis rašyboje ir raidžių tarimo ypatumus kalbėsime §42–49.
4 lentelė. Lietuvių kalbos raidynas ir garsynas
|
Raidė, dviraidis |
Raidės pavadinimas |
Garsas |
Raidė, dviraidis |
Raidės pavadinimas |
Garsas |
|
A a |
a |
ɑː ɐ |
J j |
jot |
j |
|
Ą ą |
a nosinė |
ɑː |
K k |
ka |
k kʲ |
|
B b |
bė |
b bʲ |
L l |
el |
l̪ lʲ |
|
C c |
cė |
t̪͡s̪ t͡sʲ |
M m |
em |
m mʲ |
|
Ch ch |
cha |
x xʲ |
N n |
en |
n̪ nʲ (ŋ ŋʲ) |
|
Č č |
čė |
t͡ʃ t͡ʃʲ |
O o |
o |
oː ɔ |
|
D d |
dė |
d̪ dʲ |
P p |
pė |
p pʲ |
|
Dz dz |
dzė |
d̪͡z̪ d͡zʲ |
R r |
er |
r rʲ |
|
Dž dž |
džė |
d͡ʒ d͡ʒʲ |
S s |
es |
s̪ sʲ |
|
E e |
e |
æː ɛ |
Š š |
eš |
ʃ ʃʲ |
|
Ę ę |
e nosinė |
æː |
T t |
tė |
t̪ tʲ |
|
Ė ė |
ė |
eː |
U u |
u |
uː ʊ |
|
F f |
ef |
f fʲ |
Ų ų |
u nosinė |
uː |
|
G g |
gė |
g gʲ |
Ū ū |
u ilgoji |
uː |
|
H h |
ha |
ɣ ɣʲ |
V v |
vė |
ʋ ʋʲ |
|
I i |
i |
iː ɪ |
Z z |
zė |
z̪ zʲ |
|
Į į |
i nosinė |
iː |
Ž ž |
žė |
ʒ ʒʲ |
|
Y y |
i ilgoji |
iː |
|
|
|
Šioje knygoje pavyzdžiai bus žymimi TFA, daugiau simbolių bus paaiškinta konkrečiuose skyriuose.
[1] Dviraidis ng vartojamas tik skoliniuose ir garsažodžiuose.