§22. Lietuvių ir prancūzų kalbų priebalsių klasifikaciją žr. 7 lentelėje.
Lietuvių kalboje priebalsiai, išskyrus [j], gali būti ir kietieji (pranc. consonne dure, non palatalisée, angl. non–palatalized consonant), ir minkštieji (pranc. consonne molle, palatalisée, angl. palatalized consonant), pastarieji TFA dažniausiai žymimi diakritiku „j“: [b – bʲ, d̪ – dʲ, g – gʲ, k – kʲ, p – pʲ, t̪ – tʲ, l̪ – lʲ, m – mʲ, n̪ – nʲ, ŋ – ŋʲ, r – rʲ, ʋ – ʋʲ, s̪ – sʲ z̪ – zʲ, ʃ – ʃʲ, ʒ – ʒʲ, x – xʲ, f – fʲ, ɣ – ɣʲ, t̪͡s̪ – t͡sʲ, d̪͡z̪ – d͡zʲ, t͡ʃ – t͡ʃʲ, d͡ʒ – d͡ʒʲ]. Todėl ir 7 lentelėje pateikta po du (kietąjį ir minkštąjį) lietuvių kalbos priebalsius.
7 lentelė. Lietuvių ir prancūzų kalbų priebalsiai. Kairiajame stulpelyje nurodytas tarimo būdas, viršuje – tarimo vieta, langelių kairėje pusėje duslieji priebalsiai, dešinėje – skardieji. Pilkai pažymėti langeliai, kur tokios artikuliacijos priebalsiai neįmanomi. Raudonai pažymėti priebalsiai, būdingi abiem kalboms, mėlynai – tik prancūzų kalbai, žaliai – tik lietuvių kalbai, juodai – kiti tarptautinės abėcėlės simboliai, nebūdingi gretinamoms kalboms.
[j] visada tik minkštasis. Tariant minkštuosius priebalsius, liežuvio vidurinė dalis papildomai pakyla prie kietojo gomurio, plačiai liečia jo kraštus. Nors kietųjų ir minkštųjų priebalsių artikuliacinės ypatybės skiriasi tik papildomu liežuvio pakėlimu, lietuvių kalboje šie priebalsiai yra skirtingos fonemos, nes skiria žodžius, pavyzdžiui, nãro – nãrio, galù – galiù, šviesù – šviesiù. Jeigu nebūtų tokių minimaliųjų porų, minkštieji priebalsiai būtų tik alofonai, kaip ir daugelyje dabartinių indoeuropiečių kalbų (taip yra ir prancūzų kalboje).
Palatalizacijos požiūriu prancūzų priebalsiai nėra skirstomi į kietuosius ir minkštuosius. Jie užima tarpinę padėtį tarp lietuvių kalbos kietųjų ir minkštųjų. Vadinasi, tariant prancūzų kalbos priebalsius, liežuvio vidurinė dalis turi būti šiek tiek aukščiau pakelta, nei tariant atitinkamus lietuviškus, bet ne taip aukštai, kaip tariant lietuviškus minkštuosius. Tarkite lietuviškus žodžius tako ir teko ir pabandykite ištarti tarpinį variantą t. Transkribuojant vartojamas kietojo simbolis, bet, kaip ir lietuvių kalboje, prieš priešakinės eilės balsius priebalsis šiek tiek paminkštėja.
§23. Išsiaiškinome pagrindines abiejų kalbų priebalsių ypatybes. Dabar galime kiekvieną garsą atskirai palyginti ir aptarti svarbesnius lietuvių ir prancūzų kalbų priebalsių panašumus ir skirtumus. Atidžiai skaitykite 8 lentelėje pateiktą lietuvių ir prancūzų kalbų priebalsių gretinimą ir įsidėmėkite svarbiausius skirtumus. Tariant lietuvių kalbos minkštuosius priebalsius liežuvio vidurinė dalis papildomai pakilusi aukštyn, liečia kietojo gomurio pakraščius. Tariant lietuvių ir prancūzų kalbų skardžiuosius priebalsius balso stygos susiglaudusios, oras jas virpina. Tai apima visus priebalsius, todėl lentelėje nekartojama.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad TFA ne visada preciziškai atspindi gretinamų kalbų garsų tarimo skirtumus. Todėl tuo pačiu simboliu pažymėtas garsas kalbose gali šiek tiek skirtis, pavyzdžiui, liet. ir pranc. p: lietuviškajam būdingas intensyvesnis sprogimas nei prancūziškajam. Todėl 8 lentelėje pateikiamas tik apytikslis lietuvių ir prancūzų kalbų priebalsių ypatybių gretinimas.
8 lentelė. Kalbos padargų veikla tariant priebalsius
Lietuvių kalba |
Prancūzų kalba |
[p, pj, b, bj] |
[p, b] |
Tariant šiuos priebalsius lūpos susispaudžia ir sudaro akliną pertvarą. Padidėjus oro slėgiui, lūpos prasiskleidžia ir oro srovė išsiveržia iš burnos. |
Prancūzų kalbos priebalsiai [p, b] tariami kaip ir atitinkami lietuvių kalbos priebalsiai. Tačiau juos tariant oro srovės prasiveržimas silpnesnis. Jie artimesni minkštiesiems lietuvių kalbos priebalsiams, kurių sprogimas taip pat silpnesnis nei kietųjų. |
[t̪, tj, d̪, dj] |
[t̪, d̪] |
Liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie sukąstų priešakinių dantų, plačiai liečia visą kietojo gomurio priešakinę dalį. Susidaro aklina uždaruma. Liežuvio šonai prisiglaudę prie šoninių dantų. Padidėjus oro slėgiui, liežuvio priešakinė dalis greitai atsitraukia ir oras prasiveržia. |
Prancūzų kalbos priebalsiai artimi lietuviškiesiems. |
[k, kj, g, gj] |
[k, g] |
Liežuvio galiukas atsitraukęs nuo dantų. Tariant kietuosius [k, g] liežuvio užpakalinė dalis pakilusi aukštai ir prisiglaudusi prie minkštojo gomurio. Tariant minkštuosius [kj, gj] liežuvio vidurinė dalis pakilusi aukštai ir prisiglaudusi prie gomurio. Liežuvio užpakalinei daliai staigiai atsitraukus nuo gomurio, prasiveržia suspausto oro srovė. |
Prancūzų kalbos priebalsiai yra tariami liežuvį labiau paslinkus į priekį nei tariant atitinkamus lietuvių kalbos kietuosius priebalsius. Prancūzų kalbos priebalsiai artimesni lietuvių kalbos minkštiesiems priebalsiams. |
[s̪, sj, z̪, zj] |
[s̪, z̪] |
Liežuvio galiukas nusileidęs prie apatinių priešakinių dantų ir šiek tiek užlinkęs, oro srovė jo viršūnę tiek kliudo. Liežuvio šonai prisispaudę prie šoninių dantų. Dantys beveik sukąsti, jie matyti pro praskleistas lūpas. |
Prancūzų kalbos priebalsiai tariami taip pat kaip ir atitinkami lietuvių kalbos priebalsiai. |
[ʃ, ʃj, ʒ, ʒj] |
[ʃ, ʒ] |
Liežuvio galiukas atsitraukęs nuo priešakinių dantų, šonai prisispaudę prie šoninių dantų. Liežuvio priešakinė dalis priartėja prie alveolių ar net ir postalveolių, susidaro plyšys, pro kurį tolygiai pučiamas oras. Liežuvis įdubęs (šaukštelio formos). Lūpos praviros, šiek tiek atsikišusios į priekį. |
Šie priebalsiai tariami kaip ir lietuviški. Tačiau prieš balsius jie yra lūpinami. |
[f, fj] |
[f] |
Apatinė lūpa priartėja prie viršutinių priešakinių dantų ir sudaro siaurą plyšį, pro kurį tolygiai pučiamas oras. Balso stygos nevirpa. |
Tariamas taip kaip ir lietuviškas [f]. |
[x, xj, ɣ, ɣj] |
– |
Tariant kietuosius [x, ɣ] liežuvio užpakalinė dalis pakyla prie gomurio užpakalinės dalies ir pro susidariusią ankštumą oras tolygiai pučiamas. Liežuvio užpakalinės dalies šonai liečia gomurio pakraščius ir krūminius dantis. Burna atvira, dantys nesukąsti, lūpos neutralios. Tariant minkštuosius [xj, ɣj] liežuvio vidurinė dalis pakilusi prie gomurio vidurio ir pro susidariusią ankštumą oras tolygiai pučiamas. Liežuvio vidurinės dalies šonai liečia gomurio pakraščius ir krūminius dantis. |
|
[m, mj] |
[m] |
Lūpos visiškai sučiauptos. Liežuvio galiukas nusileidęs prie apatinių priešakinių dantų. Minkštasis gomurys nusileidęs žemyn, atsitraukęs nuo užpakalinės ryklės sienelės. Dalis oro išeina pro nosies ertmę, kita dalis patenka į burnos ertmę ir jau be sprogimo išeina pravėrus lūpas. |
Prancūzų kalbos [m] yra panašesnis į lietuvių kalbos minkštąjį. |
[ʋ ʋj] |
[v] |
Apatinė lūpa priartėja prie viršutinių priešakinių dantų ir sudaro siaurą plyšį, pro kurį tolygiai pučiamas oras. |
Tarimas labai panašus kaip ir lietuvių kalbos. Tačiau lietuviškąjį tariant dantys priglunda prie apatinės lūpos iš vidinės pusės, o, tariant prancūziškąjį, dantys priartėja prie lūpų iš išorės pusės. |
[n̪, nj] |
[n̪, ɲ] |
Liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie priešakinių dantų, šonai – prie šoninių dantų. Oras išeina pro nosies ertmę. Baigiant tarti, liežuvis atsitraukia nuo dantų ir dalis oro be sprogimo gali išeiti pro burną. Prieš [k, kj, g, gj] vartojami [n̪, nj] pakeičia tarimo vietą: liežuvio užpakalinė dalis priartėja prie gomurio užpakalinės dalies [ŋ]. |
Prancūzų kalbos [n̪] tariamas kaip ir lietuvių kalbos [n̪]. Prancūzų kalboje gomurinis [ŋ] labai retas, pasitaiko tik svetimos kilmės žodžiuose. [ɲ] tariant pakyla vidurinė dalis priartėja prie gomurio vidurio (panašiai kaip ir tariant [j]). |
[ l̪, lj] |
[l] |
Tariant kietąjį priebalsį liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie dantų, o tariant minkštąjį priebalsį liežuvio priešakinė dalis prisispaudžia prie alveolių. |
Prancūzų kalboje yra tik kietasis [l]. Tačiau jis yra gerokai minkštesnis nei lietuvių kalbos kietasis ir labai panašus į lietuvių kalbos minkštąjį. |
[r, rj] |
– |
Liežuvio galiukas priartėja prie alveolių ir oro srovė jį virpina. Liežuvis į alveoles atsitrenkia 2–3 kartus. |
|
[j] |
[j] |
Liežuvio vidurinė dalis aukštai pakilusi prie gomurio vidurio. Šonai plačiai liečia kietojo gomurio pakraščius. Oras skverbiasi su nedidele trintimi. Dantys nesukąsti, lūpos praviros, šiek tiek patemptos į šalis. |
Prancūzų kalbos [j] tariamas kaip ir lietuviškasis. |
[t̪͡s̪, t͡sʲ, d̪͡z̪, d͡zʲ] |
– |
Tarimo pradžioje kalbos padargai užima priebalsiui [t, d] būdingą padėtį. Tačiau sprogimas neryškus arba ir visai nebūna, gana sklandžiai pereinama į priebalsiams [s, z] būdingą padėtį. |
|
[t͡ʃ, t͡ʃʲ, d͡ʒ, d͡ʒʲ] |
– |
Tarimo pradžioje kalbos padargai užima priebalsiui [t, d] būdingą padėtį. Tačiau sprogimas neryškus arba ir visai nebūna, gana sklandžiai pereinama į priebalsiams [ʃ, ʒ] būdingą padėtį. |
|
– |
[χ, ʁ] |
Tai pučiamieji liežuvėliniai (uvuliariniai) priebalsiai. Tariant [χ] liežuvio vidurinė ir užpakalinė dalis pakyla prie gomurio ir pro susidariusią ankštumą oras tolygiai pučiamas. Liežuvio užpakalinės dalies šonai liečia gomurio pakraščius ir krūminius dantis. Burna atvira, dantys nesukąsti, lūpos neutralios. Kalbos padargai užima tą pačią poziciją kaip ir tariant lietuviškąjį [x]. Prancūzų [ʁ] nuo [χ] skiriasi skardumu. |
|
– |
[w ɥ] |
Tai abilūpiniai pučiamieji priebalsiai, juos tariant lūpos sučiauptos ir atkištos į priekį. Tariant [w] liežuvis atsitraukęs į burnos gilumą. Tariant [ɥ] liežuvio priešakinė dalis prigludusi prie priešakinių apatinių dantų. |
Kostka Rubika to zabawka ukladanki 3D. Zapoznaj sie z warstwa poczatkujacych kilka algorytmów.