BALTŲ ŽEMĖS IR JŲ RIBOS XI a. PRADŽIOJE: Šventojo Brunono Kverfurtiečio misija
2010 m. „Veido“ žurnalo redakcijoje Vilniuje įvyko kelių mokslininkų, tyrinėjančių baltų praeitį, susitikimas, kurio metu apžvelgtos Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo 2009-aisiais jubiliejiniais metais naujai iškeltos koncepcijos ir pasidalyta nuomonėmis. Šioje mažoje konferencijoje dalyvavo: Olštyno
Varmijos ir Mozūrų universiteto istorikas prof. hab. dr. Grzegorz'as
Białuński's, „Veidas“ paskelbė informaciją apie šį įvykį 2010 m. 21-ame numeryje, p. 46-47.
PASISAKYMŲ IR DISKUSIJŲ TEKSTAS
L. Palmaitis: Norėtume išgirsti iš gerbiamo profesoriaus Gžegožo Bialunskio apie svarbesnes praeitų ir šių metų koncepcijas, taipogi sužinoti ir jo asmeninį požiūrį. Gž. Bialunskis: Labai ačiū už pakvietimą į šį pokalbį. Šia tema užsiimu apie 14 metų, ji man visada buvo labai svarbi. Džiaugiuosi galįs pasikeisti nuomonėmis Lietuvoje, nes Lenkijoje sunkoka, skirtingai nuo Lietuvos, susidomėjimo nebėra. Lenkų moksle vyrauja nuomonė, kad Brunonas vyko į Jotvą. Čia esu išimtimi, nes pasisakau už Lietuvą. Prieš kelerius metus pagrindžiau tą nuomonę lietuviškoje mokslinėje spaudoje, o dabar galėčiau paaiškinti dar plačiau, kodėl jos laikausi. Trumpai apibūdinant pagrindines koncepcijas Lenkijoje, reikia paminėti neseniai pasirodžiusią Jano Tyškevičiaus knygą apie šv. Brunoną. Tai vienintelė monografija, skirta Brunonui, kuri tačiau kelia klausimų, nes nėra vientisas pasakojimas, bet apybraižų rinkinys. Apie mirties vietą tepasakyta, kad tai buvo Jotvoje, bet nepateikta įrodymų ir nenagrinėjama, kodėl būtent Jotva, bet ne Lietuva. Diskusijos su kitais autoriais nėra, nes paprasčiausiai laikomasi vyraujančios nuomonės apibendrinant žinomų šaltinių informaciją, kad įvykis atsitiko kažkur tarp Rusios ir Lietuvos, arba, kaip sako Thietmar’as, „minėto krašto ir Rusios pasienyje“. Daroma prielaida, kad tai reiškia „Prūsios ir Rusios“, bet interpretuojama „Prūsų–Lietuvos ir Rusios“, ir šitaip išeina Jotva. Tokia nuomonė įsigalėjo Lenkijoje ir tolesnės diskusijos lyg ir baigtos. Per praėjusius kelerius metus būta konferencijų, pasirodė straipsnių bei jų rinkinys, kurį dabar ponas Letas gali parodyti. Šiame rinkinyje aptinkame kelias kankinystės vietos versijas. Viena jų priklauso Dr. Piotrui Ciwinski’ui, Osvencimo muziejaus direktoriui bei doktorato apie šv. Brunoną autoriui. Ciwinski’s tvirtina, kad šv. Brunonas vyko į Raigardo apylinkes, kur ir buvo nužudytas. Priimama, kad svarbiausias šaltinis yra Wipert’as, kuris pasakoja, kad jie buvo suimti iš karto, tik peržengę per sieną. Išeina, tai buvo arčiausiai Lenkijos, o arčiausiai yra Raigardas. Atmetama Kvedlinburgo Analų informacija apie Lietuvą, bet šis atmetimas nekomentuojamas. Ši teorija yra nauja, čia Raigardas taip stipriai užakcentuotas pirmą kartą. Kita vertus, jau minėtas Janas Tyškevičius tvirtina, kad išvykęs į Jotvą, Brunonas veikė prie Narevo intako Bebro, nepasiekė Lietuvos, o gal net ir Jotvos. Tai buvo mišriai lenkų ir jotvingių apgyvendintas kraštas, daugiau slaviškas, bet greičiau mazoviškas nei rusiškas. Pagrindu autorius ima vardą Nethimer, kuris jo nuomone, traktuotinas kaip Niecimir(z), neva slaviškas vardas Palenkėje. Dar viena koncepcija – Varšuvos profesorės Elžbietos Kowalczyk, pagal kurią misija vyko dviem etapais. Pirmasis buvo Palenkėje prie Viznos, kur gyventa slavų, bet antrasis – neaišku kur Jotvoje, mirties vieta nenustatyta. Susumuojant, lenkų literatūroje laikoma savaime suprantama, nors man tai neaišku, kad įvykiai yra susiję su Jotva. Nauja yra Raigardo lokalizacija ir tezė, kad galėjo būti Palenkė, nei Prūsai, nei Lietuva, kur gyventa pagonių mazoviečių, dar nekrikštytų, kurie ir nužudė Brunoną. Dabar lenkų istoriografijoje yra dar mano tezė, kad kankinystė buvo Lietuvoje. Lenkijoje tokią lokalizaciją pirmasis iškėlė XVIII a. žymus istoriografas Adamas Naruszewicz’ius. Vėliau apie šv. Brunono kankinystę Lietuvoje rašė Jan Kurczewski’s „Vilniaus vyskupijos istorijoje“, bet be mokslinio pagrindimo. Kankinystę Lietuvoje pripažino ir daug rašęs apie šv. Brunoną žymus medievistas Valerianas Meysztowicz’ius, nors jam Lietuva buvo labai plati sąvoka, kuriai priklausė ir Prūsai, ir Jotva. Vis dėlto kelios konkrečios jo mintys greičiau yra apie tikrą Lietuvą. 1997 m. savo straipsnyje esu pažymėjęs, kad Kvedlinburgo Analai neatsitiktinai kalbą apie Lietuvą, nes tuo metu šis kraštas dar nebuvo žinomas. Pernai mano doktorantas Robertas Klimekas, sekdamas tuo 1997 m. straipsniu, priėjo prie išvados, kad šaltiniuose minimą upės vardą Alstra galima laikyti istoriniu ir jo pagrindu ieškoti šv. Bonifaco mirties vietos. Šiuo metu aš pats taip nebemanau, bet laikau tą vardą atneštiniu, visai netinkamu lokalizacijai. Tačiau R. Klimekas, eidamas tuo mano pirminiu keliu, rado vietovę vardu Ostryna, Astryna dabartinėje Baltarusijoje Sčiutino rajone. Vytauto laikais tai labai žinoma vietovė. XIII a. minima vokiečių kelių į Lietuvą aprašymuose. R. Klimekas mano, kad iš pradžių iškrito „l“, o po nukritimo pasidarė ir ežero vardas Astra, kuris jo manymu ir yra kilęs iš Alstra. O tai ir bus pasienis tarp Rusios ir Lietuvos. Taip padarė išvadą, kad šventojo mirties vieta bus buvusi prie šio ežero. Aš su tuo nesutinku, pirmiausia jau todėl, kad Astra yra paleografinė klaida, turėjo būti Azera ‘ežeras’. Mano dabartinė teorija išdėstyta šiuo metu Lenkijoje spaudai atiduotoje knygoje, kurioje palaikau tezę, kad įvykių vieta buvo Lietuvoje. Konkrečios vietos neieškau, nes manau, kad jos rasti neįmanoma. Nurodau regioną. XI a. pradžioje rusų kolonizaciją, o tai galbūt patvirtins ponas Šimėnas, siekė Naugarduką–Valkaviską, toliau į šiaurę jau buvo Lietuvos pasienis, kuriame ir įvyko kankinystė. Tačiau man svarbus dar vienas momentas: Brunonas turėjo eiti į Prūsus. Taip jis pats rašė Henrikui II, niekur nepasakyta, kad į Lietuvą. Lietuva buvo žinoma ir ją mokėta atskirti nuo Prūsų. Manau, kad Brunonas turėjo eiti per Prūsus. Man Jotva yra Prūsų dalis, o pasienyje su Lietuva buvo jotvingių Dainava. Svarbu tačiau, kad Damiani’s mini „ilgą ežerą“. Buvau patartas ieškoti ežero, kurio pats pavadinimas prūsų ir jotvingių kalba ir reikštų didumą. Aišku, kad toks vardas galėtų būti Ilgis. Dainavos žemėje yra du tokie ežerai. Vienas yra prie kelio į dabartinį Kapčiamiestį Veisiejo ežero apylinkėse, kurios kryžiuočių šaltiniuose minimos vardu Wessowe. Galbūt šioje teritorijoje ir buvo Nethimer’o būstinė, juk jam einant nuo Lenkijos pasienio pirmoji žemė, kurioje turėjo atsidurti, buvo Dainava. Paskui Brunonas ėjo toliau. Neužteko jam Nethimer’o, ieškojo kažko daugiau. Tai, kad jis neveikė vienoje vietoje, manau, puikiai parodo šaltiniai, jei įdėmiai skaitysime. Bandau visa tai pagrįsti pasinaudodamas kultūros antropologija. Kaip tokiais atvejais turėjo reaguoti pagonys? Negalėjo jo nužudyti tie, kuriuos atvertė. Juk jų atvertimas reiškė visos žemės atvertimą. Brunonas turėjo eiti ten, kur nesiekė Nethimer’o valdžia. O toliau ir buvo Lietuva ir Rusios pasienis, kur tikriausiai ir įvyko kankinystė. Nežinau, ar visa tai paaiškinau, individualioje diskusijoje galiu tai praplėsti. L. Palmaitis: Labai ačiū. Mano asmeninis požiūris, manau, yra žinomas. Todėl nenorėčiau apie tai dabar diskutuoti, nes labai skiriasi nuo išdėstyto, taip pat nuo oficialių ar įprastų. Iš mūsų, dabar čia dalyvaujančių, savo požiūrį visais šiais klausimais yra suformulavęs ponas Tomas Baranauskas. Būtume dėkingi už pasisakymą. Ypač įdomi nuomonė apie Sventopelko vaidmenį, kurią išgirdau mudviem neseniai susitikus. T. Baranauskas: Mano pažiūros į šios vietos lokalizaciją yra panašios, tik aš neakcentuočiau prieštaravimų tarp Wippert’o ir Kvedlinburgo Analų. Jokių prieštaravimų nematau, nes šie šaltiniai pasakoja apie dvi skirtingas Brunono misijos fazes. Vienas klausimas – kur buvo Nethimer’o dvaras, kitas – kur vyko kankinystė. Tai skirtingos vietos. Klausimas tik, koks nuotolis nuo vienos iki kitos. Jeigu Wipert’as kalba apie misiją į Prūsus, tai vienintelė įmanoma žemė gali būti tik Jotva, nes toliau jau atsiduriame Lietuvoje. Todėl manau, kad visi šaltiniai, kurie kalba apie Prūsus, iš tikrųjų kalba apie Jotvą. Po Nethimer’o krikšto Brunonas eina toliau ir užmušamas Lietuvos pasienyje. Pagal Thietmar’ą Merzeburgietį tai Prūsų ir Rusios pasienis, o pagal Kvedlinburgo Analus – Rusios ir Lietuvos pasienis. Visi šie trys kraštai kažkur turi sueiti, ir jie sueina, kaip jau kalbėta, kažkur į šiaurę nuo Naugarduko. Pasisakyti už Gardino apylinkes vargu ar galima. Jeigu jau galėtume remtis nevisai patikimu Alstros upės pavadinimu, tai šioje teritorijoje matome dvi kandidates: netoli nuo Naugarduko Molčadės upės intakas Jatra ir toliau, arčiau Lietuvos, kita upė – Katra. Šių upių pavadinimas sutampa su Alstra savo antrąja dalimi. Rasa Mažeika buvo atkreipusi dėmesį į Alstros atitikimą Brunono gimtinės upėvardį Elster, kuris lotynų šaltiniuose minimas kaip Alstra. Todėl ji nusprendė, kad vėlyvos „Šv. Brunono gyvenimo ir kankinystės“ autorius paprasčiausiai perkėlė šį upėvardį iš Vokietijos į šventojo mirties vietą. Su tuo galėčiau sutikti tik ta prasme, kad minėtas autorius vis dėlto buvo kažkur sužinojęs panašų pavadinimą, neteisingai jį perskaitė arba pabandė perinterpretuoti, kaip jam atrodė geriau, pagal žinomą upėvardį. Taigi galėjo būti mūsų nepasiekusi informacija pirminiame šaltinyje. Tokią prielaidą leidžia bendras tų pavadinimų elementas -tra, ir to užtenka. Tikslesnis spėjamos Alstros atitikmuo turbūt taip ir liks neaiškus, todėl ieškoti ką nors toliau vargu ar verta. Gž. Bialunskis: Jei galima, dar pasisakysiu dėl Alstros. Manau, kad tai klaidingas upėvardis. Kuo tai galima pagrįsti. Pirmiausiai jį mini „Brunono gyvenimas ir kankinystė“. Šis šaltinis buvo pirmą kartą surašytas ne anksčiau nei po 1124 m., nes jame Brunonas jau vadinamas šventuoju. Galimas daiktas, kad tai XIII ir net XIV a. šaltinis. T. Baranauskas: Datuojama ir XV a. Gž. Bialunskis: Taip, bet pirmasis surašymas gali būti ne anksčiau 1124 m., t.y. 150 metų po šv. Brunono mirties. Žodinėje tradicijoje tolimi svetimi pavadinimai neturi šansų išlikti taisyklinga forma. Rašytinio pagrindo išvadiniam apibendrinimui autorius neturėjo. Iš kurgi atsirado klaida? Autorius rašo apie Boleslovą Narsųjį vadindamas jį Zebeden’o broliu. Kaip jis tuos asmenis susiejo? Boleslovas Narsusis prieidavo prie Zalės upės, prieidavo prie Elsterio upės. Iš čia ir siejimas, kad tai Zebeden’o brolis buvo prie Elsterio–Alstros, todėl šis vardas ir pateko į šaltinį. L. Palmaitis: Beje, greičiauisiai kalbama visai ne apie Zalės intaką Baltąjį Elsterį šv. Brunono gimtinėje, bet apie daug tolesnį į šiaurės rytus Elbės intaką Juodąjį Elsterį. Gž. Bialunskis: Galbūt mano paaiškinimas nepakankamai istoriškas, bet kitaip neišeina paaiškinti. Dabar spausdinamoje savo knygoje darau platesnę išvadą šaltiniotyros srityje, parodančią, iš kur „Gyvenimo ir kankinystės“ autorius galėjo semtis informacijos, kur darė klaidas ir iš kur tos klaidos atsirado. Čia ne vieta apie tai diskutuoti, juolab kad matome, kad mano ir Tomo Baranausko nuomonės iš esmės sutampa. T. Baranauskas: Tik norėčiau pasakyti, kad nebūtinai vėlesnis šaltinis turi remtis žodine tradicija. Ta tradicija visai gali būti ir rašytinė, gali būti ir mišri. Tam tikrą laiką egzistavo rašytine forma, paskui kažkas perpasakojo, kažkas vėl užrašė ir tt. Mes nežinome viso tos informacijos kelio. Galime tik spėlioti. Gž. Bialunskis: Bet kadangi neturime jokio rašytinės tradicijos pėdsako, belieka kalbėti apie žodinę tradiciją. T. Baranauskas: „Gyvenimo ir kankinystės“ tekstas visai panašus į tą tradiciją, kuria perteikti Wippert’o ir Damiani’o tekstai. Skirtumą sudaro tik laisvas temos traktavimas ir teksto iškraipymai. Gž. Bialunskis: Diskusija apie „Gyvenimą ir kankinystę“ įdomi, nes įdomus pats šaltinis. Aš dar nepaminėjau šv. Brunono misijos politinio konteksto. Žinau nuo pono Leto, kad čia mano ir pono Tomo požiūriai vėl sutampa. Kunigaikčio Sventopelko tema išryškina lemiamą Boleslovo Narsiojo vaidmenį Lenkijos politikoje prūsų atžvilgiu. Tokia prielaida dera prie šv. Vaitiekaus misijos, į tą pačią labai aktyvią Boleslovo Narsiojo politiką buvo įtrauktas ir šv. Brunonas. Suprantama, visai nenoriu teigti, neva šventasis būtų buvęs panaudotas kaip įrankis. Brunonas buvo didi asmenybė su savo įsitikinimais, veikė dėl religinių tikslų. Bet Boleslovas buvo apsukrus ir sugebėjo pasinaudoti Brunonu dar anksčiau Kijeve, turbūt tam, kad kunigaikštis Vladimiras sutiktų su Lenkijos atėjimu į prūsų regioną. Tai įžiūriu Brunono misijoje pas pečenegus, kurios metu šventasis atliko ir diplomato vaidmenį. Kita vertus, Vladimiro sūnus Sventopelkas vedė Boleslovo dukterį iki 1013 m., tiksliai nežinome kada. Galimas daiktas, yra tokia nuomonė ir lenkų istoriografijoje, kad Brunonas suvaidino aktyvų vaidmenį sudarant šią santuoką, buvo pirmasis tyręs šios santuokos galimybę. Būtent po to Boleslovo ir Sventopelko politika tapo artima ir susikirto su Vladimiro politika. Todėl galima matyti čia ryšį su Boleslovo politikos visuma. Šiame kontekste matau ir šv. Brunono atvejį. T. Baranauskas: Visai sutinku su Jumis. Kažkodėl istorikai išleidžia tai iš akių rašydami mūsų svarstoma tema. Tiksli Sventopelko vedybų data nežinoma, galbūt tada, kada vyko ir paskutinioji šv. Brunono misija, gal kiek anksčiau, gal kiek vėliau. Svarbu, kad tuo pat metu, kai vienas vyskupas vyksta iš Lenkijos į jotvingių ir lietuvių žemes, kitas vyskupas, Reinbernas iš Kolobžego, iškeliauja iš Lenkijos pas Sventopelką. Čia matome dalį vieno plataus plano, kaip įtraukti šias teritorija į Vakarų bažnyčios įtakos sferą. Nors tada ir nebuvo galutinio skilimo tarp dviejų Bažnyčios dalių, jos jau skyrėsi tarp savęs. Juk žinome ir Vladimiro reakciją: jis areštavo ir savo sūnų su žmona, ir tą Reinberną, vadinas, įžiūrėjo minėtuose veiksmuose tam tikrą pavojų sau. Taigi matome įdomią tarptautinę situaciją, kurios kontekste reikia nagrinėti ir paskutiniąją Brunono misiją. Gž. Bialunskis: Neseniai Sankt-Peterburge buvo ginama Aleksejaus Kibinio daktarinė disertacija. Aleksej Kibinj. Jis dėsto panašią koncepciją, tik visų įvykių pagrindinį vaidmenį skiria Sventopelkui, kurio kontekste aiškina ir šv. Brunono veiklą. Aš su tuo nesutinku, nes pačiam Brunonui pagrindinis asmuo buvo Boleslovas. T. Baranauskas: Taip, bet Brunonas turbūt kažkaip buvo įtrauktas ir į rusų reikalus. Matome čią tą pačią kompaniją. Taip pat ir pagal laiką galime spėti tam tikrą ryšį, klausimas tik – kokį. Tačiau tikriausiai ne Sventopelkas buvo pagrindinis organizatorius, bet Boleslovas, nes įtaka ėjo iš Lenkijos. Sventopelkas matyt tik pasidavė tai įtakai nesipriešindamas ir tapo dalyviu. V. Šimėnas: Taip, reikia juk pabrėžti, kad Lietuva ir Jotva vis dėlto baltų žemės, su kuriomis betarpiškai ribojosi Sventopelko Turovo kunigaikštystė, todėl natūrali kito valstybinio junginio įtaka šiems baltų kraštams turėjo būti iš Turovo pusės. Turovo bei Jotvos ir Lietuvos įtraukimas į Vakarų bažnyčios orbitą yra tarp savęs susiję dalykai. L. Palmaitis: Pirmiausia, jei svarstome šv. Brunono misiją, tai turėtume pripažinti, kaip kad ir ponas Gžegožas pastebi savo naujajame darbe, jog negalima betarpiškai identifikuoti politikų, karalių, kunigaikščių interesus su misijų interesais, nes vis dėlto krikščionybės politinis supasaulėjimas, politizavimas, tada dar nebuvo įvykęs. Išvis abejoju, ar to meto misijos galėjo turėti politinių tikslų. Gž. Bialunskis: Bet argi Brunonas negalėjo atlikti diplomato funkcijų? L. Palmaitis: Be abejo galėjo, buvo labai geras diplomatas. Gž. Bialunskis: Bet jis buvo ir Boleslovo diplomatinėje tarnyboje. L. Palmaitis: Oi nemanau, kad taip galėjo būti. Jis turėjo savo politiką. Kiek įstengė, jis naudojosi Boleslovo parama misijoms, nes tai dar bendros senos Otono III ir to paties Boleslovo Narsiojo politikos tąsa. Brunonas ėmė paramą iš to ar kito karaliaus ar kunigaikščio, kiek tai buvo reikalinga jo tiklsams. Beje, ar ne tą patį teigiate ir savo naujoje knygoje? T. Baranauskas: Ir iš Brunono laiško Henrikui II matyti, kad jam buvo reikalinga valdovų parama. Bet jeigu jie teikė jam paramą, kyla klausimas, kokiu tikslu jie tai darė? Gž. Bialunskis: Iš šv. Brunono raštų matyti, kad jis giria valdovus, kurie materialiai remia jo misijas, Boleslovą Narsųjį, Vladimirą. Dėl to jis pasirengęs būti diplomatu ir tai daro, nes jam svarbiausia – atversti pagonis. Jei atvertimas pasiekiamas diplomatinės tarnystės kaina, tegu. Aš tai suprantu tik tokiame kontekste. Jis sudarė taiką tarp Vladimiro ir pečenegų, o tai buvo jo diplomatinės misijos rezultatas. L. Palmaitis: Taip, sutinku. Už paramą, būdamas geras diplomatas, Brunonas padėjo kurti taiką, bet abejoju, ar jis būtų už paramą kūręs konfrontacijas vieno ar kito valdovo valdžios ar šlovės naudai. Nepamirškime dar vieno momento. Tie valdovai, kurie buvo tada, tai ne tie, kurie dabar. Anie visi buvo tikintys krikščionys, jie rėmė misijas ne vien dėl politinių įtakų, bet ir sąmoningai norėdami platinti krikščionybę. Pečenegai – kitas reikalas. Kaip sugebėjo Henrikas II ir Boleslovas imtis karo, po Otono III, iškėlusio teokratinio Imperijos-Bažnyčios idealą, sunku įsivaizduoti. T. Baranauskas: Man visai nesunku. Visa istorija pilna karų tarp krikščionių, tarp krikščionių ir nekrikščionių, visur buvo tikintys žmonės, bet buvo ir politiniai tikslai. Gž. Bialunskis: O Henrikas II, Šventasis, ėjo į sąjungą su pagonimis ir apostatais, kas dar blogiau. Politika tokių dalykų nepaisė. L. Palmaitis: Toks nepaisymas – krikščionybės lūžio ženklas. Po Otono III teokratinio projekto žlugimo ima viršų egoistiniai tautų ir valdovų interesai, prasideda Realpolitik, kaip kad mūsų laikais išmainant čečėnų gyvybes į naftą. Tokiu atveju apie jokią krikščionybę praktikoje nebėra kalbos. Nagrinėdamas šv. Brunono temą, supratau, kad būtent ta epocha buvo lemtinga visai krikščionybės raidai. Tai Kliuni reformų epocha. Kliuni reformų tikslas buvo krikščionybės apvalymas atskiriant pasaulietinę valdžią nuo bažnytinės. Vyko Bažnyčios feodalizacija, kai feodalai skirdavo vyskupus, skirdavo jais savo giminaičius su tikslu gauti bažnytinį turtą giminės nuosavybėn. Vietos bažnyčios hierarchijoje buvo net perkamos. Tai vis ta pati simonija, dėl kurios buvo įvestas ir kunigų celibatas. Kaip paliksi šeimą be nuosavybės? Mano prosenelis buvo liuteronų kunigas, mano senelė ir dvi jos seserys augo klebonijoje. Tėvui mirus, jaunesnioji, dar neištekėjusi duktė, kartu su motina faktiškai liko gatvėje. Matyt senojoje Bažnyčioje šitaip nebuvo. Bažnyčios nuosavybė buvo skaldoma ir barstoma. Be to, juk net ir patys popiežiai savo paskyrimu dažnai priklausė nuo imperatorių. Kliuni sąjūdį iniciavo vienuoliai benediktinai, jis plito per vienuolynus turėdamas tikslą išlaisvinti nuo pasaulietinių valdovų visą Bažnyčią iki pat popiežiaus, kuriam turėjo tekti visiška, niekieno neribota valdžia. Šio sąjūdžio dėka XI a. viduryje ir įvyko Grigališka reforma, kuri galutinai suformavo klasikinę katalikybę. Simonijai atėjo galas, bet kartu galas atėjo ir krikščioniškai teokratijai, suprantant ją pažodžiui kaip DVo Valdžią. Ją pakeitė klerokratija bei kova dėl popiežiaus ir klerikalinių struktūrų dominavimo. Iki Kliuni reformų krikščionybė, nepaisant visų ydų, veikė kaip Vienas Kristaus Kūnas. Nors popiežius priklausė nuo imperatoriaus, imperatoriaus karūna buvo jo rankose. Tai priminė Senojo Testamento karalių epochą. Esant tokiai tvarkai negali būti ne tik antagonizmo tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžios, bet nyksta pati riba tarp pasaulietinio ir nepasaulietinio gyvenimo, gyvenimas visose sferose yra pašauktas DVo tarnystei, nėra tarnavimo ciesoriui ir tarnavimo DVui, bet visa yra viena. Būtent tokia sitema, kuri, tiesa, iki galo niekada nebuvo įgyvendinta, ir yra tikra teokratija, DVo, bet ne žmogaus valdžia, realizuojama dvasinės hierarchijos globoje. Visiškas jos tobulumas galėjo būti pasiektas tik tada, kai Bažnyčia ir Imperija reikš tą patį. Analogas – musulmonų chalifatas, kuriame nėra skirtumo tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios, tarp pasaulietiškumo ir nepasaulietiškumo. Sakote, krikščionys visada kariavo su krikščionimis. Ar girdėjote, kad bent viena musulmonų chalifato valstybė būtų kariavusi su kita net ir po chalifato žlugimo? Neturiu galvoje šiizmo, nes jis formavosi atskirai nuo chalifato, turiu galvoje daugumą, sunitus. Tikras tikėjimas negali skirtis nuo gyvenimo. Pamatus teokratinei krikščioniškai Imperijai–Bažnyčiai padėjo Karolis Didysis, o pats nuosekliausias ir paskutinis jos veikėjas bei atnaujintojas buvo Otonas III, metęs gimtąją Vokietiją ir perkėlęs sostinę į Romą. Į tolesnio vokiečių nacionalizmo istoriją jis įeis vos ne kaip pusprotis ir tautos išdavikas. Bet dar iki jo ir tik 150 metų iki šv. Brunono Rytų Bažnyčioje išgarsėję Kirilas ir Metodijus puikiai veikė Italijoje, paties Otono III motina buvo bizantinių apeigų, Otono III aplinkoje rinkosi tiek Vakrų, tiek Rytų apeigų Bažnyčios veikėjai ir misijonieriai, tik 5 metai po jo mirties šv. Brunonas lankėsi Kijeve, buvo Rytų apeigų kunigaikščio Vladimiro išlydėtas į misiją, kartu su juo giedojo responsoriumą, kartu su juo rūpinosi vyskupo paskyrimu pečenegams. Taigi pono Tomo tezė, neva tuo laiku Bažnyčia dar nebuvo galutinai suskilusi, neatitinka tiesos. Skyrėsi tik apeigos, jokio antagonizmo tikybos srityje nebuvo ir būti negalėjo. Juk ir mūsų dienomis Katalikų Bažnyčioje yra leidžiami apeiginiai skirtumai įskaitant ir tuos pačius bizantinius. Užtat Otono III valdymo metais vyko sparti pagonių christianizacija ir veržlus naujų krikščioniškų kunigaikštysčių kūrimas. Alternatyva teokratinei Otono III Imperijai–Bažnyčiai buvo Europos suskaldymas į augančias nacionalines valstybes. Esant vienai Bažnyčiai, bet skirtingoms pasaulietinėms valdžioms, teokratija nebeįmanoma ir nebereikalinga, kaip nereikalinga ir krikščionybė, realizuojama ne apeigomis, bet visomis gyvenimo apraiškomis. Henriko II ir Boleslovo Narsiojo konfliktas dėl nacionalinių įtakos sferų reiškė Otono III projekto žlugimą. Nieko nuostabaus, kad po to rutuliojasi ryškūs konfliktai tarp Lenkijos ir Čekijos arba tarp Lenkijos ir Rusios, galų gale įvyksta skilimas tarp Rytų ir Vakarų. Žlungant teokratijai laimi Kliuni reformos – popiežių pasaulietinės viešpatystės svajonė esant supriešintoms valstybėms su atnaujintais pagoniškais egoistinių užkariavimų interesais. Popiežiaus ir imperatoriaus bendradarbiavimas ir lygsvara sulaužti, popiežius iškelia save į imperatoriaus vietą visais klausimais, įskaitant istorinius. Tad nieko nuostabaus, kad tik 47 metai po šv. Brunono ir kunigaikščio Vladimiro bendro giedojimo popiežiaus legatai padeda prakeikimą Konstantinopolio patriarchui ant altoriaus faktiškai vien Romos viršenybės nepripažinimo pagrindu. Juk Filioque – tik senas teologinis požiūris, lygiai taip neturintis nieko bendra su praktiniu gyvenimu Komunijoje su Išganytoju ir Jo Golgotos Atpirkimu, kaip ir apeiginiai skirtumai. Ką šis aktas turėjo bendra su krikščioniška meile? O jei popiežius tikybos klausimais neklysta, kodėl XX amžiuje prakeikimas atšaukiamas? Praktiškai 1054 m. įvykiai, o tai – Kliuni reformų vainikas, reiškė krikščionybės pralaimėjimą, jos pašalinimą iš visuomeninio mąstymo, valstybių grįžimą į pagoniškus tiek vidaus, tiek išorės politikus principus, kaip rezultatas – misijų pakeitimą grobuoniškais karais. T. Baranauskas: Pats Karolis Didysis traukė saksus prie krikščionybės toli gražu ne švelniais metodais. L. Palmaitis: Suprantama. Bet tai nereiškė saksų pavergimo. Arba, kaip dabar kalbama, svetimos religijos prievartinio primetimo. Girdi, dėl to dabar baltamas reikia grįžti į pagonybę. Gerai, germanams irgi reikia grįžti, visiems reikia kažkur grįžti. Kyla klausimas, kas buvo tas pirmasis, gal iš mėnulio nukrito, kad jis visus per prievartą varė į krikščionybę? Jei vis dėlto ji buvo priimama, tai reiškia, kad daugelis ją palaikė, kitaip jos plitimas būtų buvęs neįmanomas. Tačiau iš esmės kita situacija susidarė kada šitaip statomas teokratinis pastatas ėmė byrėti ir atskiros dalys grįžo prie pagoniškos politikos. Autentiška praktinio gyvenimo krikščionybė liko išstumta iš gyvenimo į vienuolynus. Tolesnis kelias per Šventosios Romos Imperijos paskelbimą Vokiečių Tautos, per reformaciją bei kalvinistinį bankinį procentą iki pagonybės atkūrėjų Herderio, Vagnerio ir Hitlerio bei dabartinės ateistinės-okultinės Naujosios Pasaulio Tvarkos su jos sodomitinėmis „santuokomis“ pasirodė tik laiko klausimas. Nėra abejonių, kad Otono III aplinkos misijonierius bei šv. Vaitiekaus gerbėjas šv. Brunonas, kuris, be abejo, mėgo ir bizantines apeigas, neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendro su egostine, Kristaus Kūną draskančią karalių ir kunigaikščių politika, juo labiau – su hipotetiniais kėslais įvesti Jotvoje, Lietuvoje ir Turove Vakarų apeigų hierarchijos valdžią. Žmogui, svajojusiam gauti kankinio vainiką, galėjo rūpėti tik Viešpats Jėzus ir Jo valdžia visiems be išimties, kokių apeigų jie bebūtų. Mažiausiai jam rūpėjo Boleslovo, Henriko II, Vladimiro, lenkų, vokiečių ar rusų „didybė“ bei su ja susiję politiniai tikslai. Pagaliau tai matome ir iš drąsių Brunono priekaištų Henrikui II. Įtariu, kad su panašiais priekaištais jis ne kartą kreipėsi ir į Boleslovą žodžiu, siekdamas kuo greičiau užbaigti brolžudišką karą. Nereikia pamiršti ir to, kad net ir tuo metu tarp savęs kariaujantys valdovai vis dėlto bent norėjo išlikti krikščioniški, tad šventasis be kliūčių galėjo kreiptis į jų sąžinę. Todėl šventojo įsitraukimas į kažkokio amoralaus Sventopelko, kaip čia ką tik buvo pasakyta, „tą pačią kompaniją“ kažkieno žemiškoms ambicijoms remti yra visiškai neįtikėtinas dalykas. V. Šimėnas: Šv. Vaitiekaus misija vyko trejais metais prieš krikščionybės tūkstantmetį. Ar naujųjų žemių prijungimas prie Bažnyčios reiškė tūkstantmečio dovaną? Kaip suprasti šv. Brunono misiją – kaip šv. Vaitiekaus misiojs tąsą? Kokią reikšmę turi būtent 1009 metai? Kodėl po to pasidaro toks didelis tarpas iki kryžiaus žygių? Kryžiuočiai pasirodo tik XIII a. L. Palmaitis: Be Lietuvos vardo paminėjimo, pati 1009 m. data galbūt tikrai susijusi su bandymu užbaigti krikščionybės tūkstantmečio išvakarėse taip ir neužbaigtą misiją. Bet juk nepaisant Nautimerio atsivertimo, jeigu aš teisus, – epizodinio įsibrovėlio, ši šv. Brunono paskutinioji misija irgi buvo epizodinė. Vis dėlto christianizacija su tuo nesustojo ir dar gerą laiką tebevyko tarp slavų, nors naujų valstybių nebeatsirasdavo. Užtat kryžiuočių fenomenas tenka jau sudaužytos Bažnyčios epochai, kada sukrikščioninti kraštą reiškė pavergti kraštą. Kita vertus, kryžiuočių ordinas, iš visur išvarytas, kovojo pirmiausiai dėl savo paties egzistencijos. Ne nauja krikščioniška tauta įgavo valstybinę formą, bet ordinas tapo valstybe pavergęs tautą. Diskutuoti tokiomis temomis turėtų profesionalūs krikščionybės istorikai teologai, aš kalbu tik kaip eilinis tikintysis pagal savo suvokimą. dalykas. V. Šimėnas: Vienaip ar kitaip tūkstantmečio renginiai pasibaigė, tad esame susirinkę lyg ir tam, kad įvertintume ir apibendrintume išdėstytas versijas. T. Baranauskas: Kad kažkas ir pasibaigė, mokslas vis tiek eina ir eis toliau. L. Palmaitis: Be abejo. O kalbant apie šiandien čia išvardytas versijas, reikėtų pažymėti, kad jos vis dėlto nepašalina painiavos tarp Prūsijos, Rusijos ir Lietuvos. Visa tai galima suderinti tik apibendrinant kelis kraštus vienu vardu. Be abejo, žiūrint iš Vakarų, galima įsivaizduoti, kad viskas į rytus nuo Prūsų ir iki Rusios buvo laikoma Prūsais, nors šiandien ponas Tomas pasisakė už tai, kad bent Lietuva jau buvo žinoma. Taip pat šiandien girdėjau iš pono Gžegožo, kad jo manymu, Thietmar’as praleido žodį Lietuva todėl, kad nenorėjo rašyti kas kitiems nežinoma. Tai reiškia, kad būta tokių, kuriems vis dėlto buvo žinoma, o Thietmar’as abejojo. Kelių paminėtų kraštų suderinimo problemą vis dėlto geriausiai sprendžia būtent mano koncepcija, nes viskas pasirodo vienoje vietoje: Prūsai Semboje ir Rusai Skalvoje, Lietuva minima kaip pasienis už Skalvos. Dėl upėvardžio Alstra po visų argumentų esu linkęs nebeakcentuoti jo reikšmės lokalizacijai. Ponas Tomas visai logiškai grąžino į diskusiją ir Jatros upėvardį tuo pagrindu, kad jo pakeitimas Alstra galėjo būti padarytas pagal sąskambį be jokio realaus etimologinio ryšio tarp Jatros ir Alstros. Suprantama, kad visi naivūs nelingvistų samprotavimai apie kažkokius „l“ iškritimus, pvz., Alstra > Astra, ir pan. nėra verti dėmesio. Tai, ar iš tikrųjų buvo kažkokia Alstra, ar nebuvo, man yra antraeilis dalykas. Aš neatsisakau nuo savo išdėstyto požiūrio į Alstrą, bet ir nesu linkęs žūtbūt jo laikytis. Pagrindinis dalykas yra misijos kryptis: ar ji buvo šiaurinė, į Baltijos pajūrį, ar pietinė, į Jotvos miškus. Kaip ne kartą esu pabrėžęs, jau toks beveik amžininkas, kaip Adomas Bremenietis, pažįsta prūsus būtent kaip jūros tautą. Su pajūriu, nesvarbu, ar pamedišku, ar sembišku, susijusi ir šv. Vaitiekaus misija, o šv. Brunonas, kaip gerai žinome, buvo šv. Vaitiekaus pasekėjas, net ir jo gyvenimą aprašęs. Tad abejotina, kad laiške Henrikui II, kur irgi pamini šv. Vaitiekų, turi galvoje Jotvos miškus, bet ne jūros tautą. Kita vertus, pono Gžegožo visai logiškai siūloma Jotvos (kuri beje pati gali būti ne tik Prūsai, bet ir Lietuva, nes tais laikais Lietuva vargu ar buvo į šiaurę nuo Naugarduko, kur dar turėjo būti Jotva), hipotetinės Lietuvos ir Rusios sankirta yra per 300 km miškų keliais nuo Lenkijos pasienio. Todėl nė du misijos etapai čia nepadeda. Šaltiniai įkyriai mini Nethimer’o, t.y. Nautimerio brolį (pr. *Nautimer-s, lietuviškai kirčiuojame arba -i-, arba -au-, tik ne -er-! – mūsų gerbiamojo pono Gžegožo dar 1997 m. identifikuotas paliudytas prūsų vardas). Tas Nautimerio brolis, kaip galima suprasti, keršijo už kito brolio nužudymą. Visa tai turėjo vykti kažkur artumoje, o visai sričiai sukrikščioninti, net ir po 300 asmenų krikšto, Nautimeris dar nebūtų turėjęs laiko. Mes negalime kartoti paskui šaltinius, neva Nautimeris buvo kažkoks „rex“ – karalius, nes žinių apie tenykščius stambius valstybinius junginius neturime. Todėl niekas negali nuginčyti galimybės, kad kalbama apie nedidelius, galbūt tarp savęs nesugyvenančius, karinius vienetus. Be to, jei misija išvyko iš Nautimerio valdų toliau iki Naugarduko, atstumas pėstiesiems buvo toks didelis, kad Brunonas negalėjo tokiame kelyje nesutikti kitų pagonių, net ir įsivaizduojamose Nautimerio valdose. Kur duomenys apie kitus pakrikštijimus ar Evangelijos skelbimą? Pagaliau jei sritis buvo Dainava, kodėl nei šis, nei Jotvos vardas nepateko į šaltinius? Juk net ir išpirkdami kūnus (o šis faktas šiek tiek abejotinas), net ir iš hipotetinių lietuvių, lenkai galėjo išgirsti iš jų tik šio vietinio krašto vardą, bet ne Lietuvos. Lietuviai užkariautojai puikiai žinojo, kur yra tikroji jų Lietuva, nes net ir Lietuvos valstybė dar nesusikūrusi; ar jiems buvo galvoje negerai vadinti Jotvą ar Dainavą Lietuva? Tas „naujas lietuviškas žemes“ jie būtų vadinę tik autentiškais vardais (plg. mūsų Dzūkija, Suvalkija, Panemunė tt.). Užtat šiaurinė kryptis neatsiejama ir nuo rusų vardo tikrosios kilmės, susijusios su Rusos / Rusnės upės vardu. Ši idėja buvo žinoma dar bent XVII a. pabaigoje, bet tik šiandien ją galima lingvistiškai ir archeologiškai pagrįsti. Rusai – Rusos upyno skalviška gentis, gyvenusi iš karo grobio. Jie bus kontroliavę laivybą Nemunu, turėję savo bazę *Rusitą (Rasytę) archipelage (būsimojoje Kuršių Nerijoje). Jie bus keliavę jūra ir iki Ladogos–Ilmenio bei nusinešę ten Rusos gyvenvietės (nuo XVI a. Staraja) bei srities > upės Porusjės vardą, o vėliau, vadovaujant Riurikui, bus išvarę ar pajungę švediškus Volchovo variagus ir įkūrę Naująjį miestą – Novgorodą. Su jais į slavų kalbas pateko ir vardas vikingas jo prūsiška forma vytingis, kuri visai dėsningai vėlesnėje slaviškoje rusų kalboje virto į vitjazj. Pagaliau pats rusų vardas ir yra Novgorodo įkūrėjų baltiškas vardas, kurį aiškinti finougrų vartotos pravardės ruotsi (skandinavų rothsmenn „irkluotojai“) perkėlimu į kitos tautos savęs pavadinimą nėra jokio loginio pagrindo. Visos kitos hipotezės dar silpnesnės. Išėjus mano knygai, akad. Zigmas Zinkevičius suskubo šią teoriją sutriuškinti teigdamas, neva aš klaidingai remiuosi vokišku užrašymu Russe, kuris esąs vėliau iškraipytas lietuviškas (iš kur ten lietuviai? – akademikas cituoja 1936 m. Fenzlau studiją apie XVII–XVIII a. lietuviškų vardų iškraipymus) vardas Rusnė (seniausias 1420 m. užrašas Russna). Garbusis akademikas netriuškino garsaus lituanisto Jano Otrębski’o, kai tas siejo rusų vardo kilmę su tuo pačiu upėvardžiu *Rusa / Rusnė, prūsų upėvardžiu Russa prie *Veilavo (dabar Wielewo) ir net su minėtu Porusjė prie Staraja Rusos dar 1960 m., nei garsaus prūsisto Jurgio Gerulio, 1922 m. pasiūliusio panašiems upėvardžiams du šaltinius – plg. lietuvių rusėti ir rusnoti. Vardas be n paliudytas irgi XV a. pirmojoje pusėje: Dlugošo Rossza, t.y. *Rusa (Joannis Dlugosii Annales seu Cronicae incliti Regni poloniae. Liber I et II. Varsaviae, 1964, 75), vėliau vokiečių Russe 1509 m. (J.Sembritzki, A.Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug. Memel 1920, 14). Fenzlau atkreipė dėmesį, kad dažnai vokiečiai, perkeldami kirtį į žodžio šaknį, vardus su galo kirčiuotu -a rašė su galo -e, o nekirčiuota galo -ė numesdavo ar vėliau pridėdavo -en, -e. Net ir pastaruoju atveju iš vokiečių teoriškai iškreipto *Rusn būtų betarpiškai atsiradusi žinoma forma Russ, be jokio tarpinio Russe, bet tik numetus -n (jokia asimiliacija). Tačiau pagal patį Fenzlau, parašymas Russe prikišamai rodo į pirminį *Rusa su kirčiuotu (ilgu) galo -a. Vokiečių Russ – visai naujas pirminio Russe trumpinys. Mano įsitikinimu, Rusnė ir *Rusa – nuo pat pradžių buvo skirtingų Nemuno žiočių šakų vardai, o Rusnė – antrinis vardas *Rusinė, išvestas iš *Rusa. Juk net ir 1576 m. Kasparo Hennenbergerio Prūsijos žemėlapyje abu šie vardai aiškiai atskirti: Rusnae, Ruße, t.y. istoriškai paliudyti. Tačiau svarbiausiu savo argumentu baltiškųjų rusų naudai tebelaikau žinomą Adomo Bremeniečio pasakymą, kad Baltijos jūroje esama trijų žinomesnių salų šalia slavų žemių. Jis išvardija Fembre (Fehmarn’ą), Runi (Rügen’ą) ir Sembą. Kad Semba – sala (prisiminkime Antikos padavimą apie gintaro salą!) nereikia stebėtis. Tiek Deima, tiek Prieglius anais laikais turėjo būti daug vandeningesnės upės, štai ir sala. Ponas Gžegožas argumentavo nuoroda į Fräsdorff’ą, kuris parodęs, kad Bremeniečio kalboje lotynų žodis insula reiškė taip pat ir žemę prie jūros. Jei tad Bremeniečio Semland galėjo reikšti milžinišką žemės gabalą nuo jūros iki pat Kijevo Rusios, tai kur būtų siekusi žemė nuo Fehmarn’o ir Rügen’o? O jei Fehmarn’as ir Rügen’as minimi išvardijant salas ir yra salos, kodėl Semba turėjo reikšti ką kitą? Nėra abejonės, kad Bremenietis turėjo galvoje būtent Sembą ir į pietvakarius nuo jos esančius lenkus (beveik arti, nes net ir Pamedėje jų tada jau būta, o anų metų Aistmarių konfigūracijos dabar nežinome), bet į šiaurės rytus nuo jos (beveik čia pat) esančius rusus (skalvius), kuriuos identifikavo ir su kitais, visiems žinomais rusais Kijeve. Narpliodamas šiuos klausimus dar prieš 9 metus, susidūriau su šv. Brunono tema, kuri juos tik papildė ir praplėtė. Iš kur atsirado slaviška Lietuvos vardo forma Lituae su i? Hipotezę, kad tai lenkai buvo sužinoję apie Lietuvą, išpirkdami kūnus, ir perteikė šį vardą slaviškai, jau minėjau. Lietuvos valstybė ten tikrai buvo Mindaugo laikais. Bet XI a. pradžioje tegalėjo būti nebent tik lietuvių infiltraciją į Dainavos–Jotvos teritoriją arba atskiri lietuviški kariniai junginiai. Niekas iš tokių lietuvių nebūtų vadinęs svetimos žemės savo gimtinės (Lietuva) vardu, bet tik Jotva arba Dainava. Darau išvadą, kad (kaip pabrėžia ponas Gžegožas), būdamas diplomatas, Kijeve šv. Brunonas spėjo nuodugniai apklausinėti kunigaikštį Vladimirą ir jo žmones apie aplinkines gentis, ypač esančias tarp Lenkijos ir Rusios. Taip jis sužinojo ir įsiminė Lietuvos vardą slaviška forma Litva. Vėliau atsidūręs pas Nautimerį, jis vėl ėmė teirautis apie aplinkines gentis, buvo paminėtas ir jam jau žinomas Lietuvos vardas (kuris Nautimeriui buvo *Leitava). Matyt Nautimeris ir sakė, kad jo brolis dabar darbuojasi toliau į rytus, kur netoli jau ir žmonės, kalbantys kaip tie, kurie ta tavo Litva. Suprantama, kad iki tikros Lietuvos ten buvo dar toloka, nes ji buvo ne arčiau nei kažkur prie Kauno. Vėliau vienitelis gyvas išlikęs Wipert’as paplatino Lietuvos vardą Vakaruose slaviška forma. Kadangi, kaip mano p. Gžegožas, Wipert’o tekstas – viso labo tik trumpas fragmentas, tikėtina, kad originale Lietuvos vardas buvo paminėtas. Nautimeris, mano suvokimu, buvo skalvis rusas, ginkluotų įsibrovėlių vadas, lietuvių vardą jis žinojo iš susidūrimų su lietuviais, žinojo, kad panašiai kalba ir artimesnieji karšuviai, bet būdamas iš kito krašto (o vietos gyventojų šioje tarpgentinėje zonoje iš viso nebuvo), galėjo ir nežinoti Karšuvos vardo. Taigi, kaip žinome, Brunonas ir nukeliavo Lietuvos link, įsitikinęs, kad ten jau Lietuvos pasienis, pas tą Nautimerio brolį, beje, vardu *Sebed-, joks Zebed-. Gž. Bialunskis: Atsiprašau, pažiūrėkite įdėmiai į šaltinių parašymą, pvz., čia. Vokiškai parašyta Zebde su „z“. Kaip tai reikia skaityti? L. Palmaitis: Sebde ir ne kaip kitaip. Gž. Bialunskis: Man atrodo, vokiškai skaitoma Tsebde, Cebde. L. Palmaitis: Taip, dabartinėje norminėje vokiečių rašyboje ši raidė reiškia „ts“. Beje, visai ne „z“. Bet juk tradicinėje literatūrinėje vokiečių kalboje nėra jokių prūsų, bet tik prucai: Pruzzen. Iš kur „z“? Gal prūzai? Vokiečiai negalėjo žodžio pradžioje perteikti garso s raide „s“, nes tai kaip tik ir būtų z. O žodžio viduryje prieš balsį gali perteikti tik padvigubindami „s“ arba rašydami raidę „ß“, kuri istoriškai yra ne kas kita, kaip „sz“. Iš čia ir parašymai Ruszia, Ruscia, Ruzzia istoriniuose šaltiniuose prasme Rusia, taip pat ir Pruzi, Pruzzi, Pruzci. Vokiečių rašyba pirmą kartą buvo sunorminta Johano Adelungo tik 1788 m. Rašyba kuriama savai kalbai, bet ne svetimžodžiams, todėl raidė „z“ buvo įteisinta tik garsui ts (c) perteikti, bet svetimi pavadinimai liko užrašyti dažniausiai pasitaikančia forma, plg. Pruzzen (be abejo, pirmų šaltinių autoriai skaitė prusen, bet dabar visi galėjo skaityti tik prucen). Karaliaučiaus srityje turime miestelį Zinten, vokiškai skaitoma tsinten, cinten, bet lietuviai padarė iš to Zintus, o patys protingiausi sulietuvino Žintai. Tuo tarpu tai senas baltiškas vardas Sintai – beje, visai neblogas rekonstravimo šedevriukas ir Viliaus Pėteraičio Fischhausen’o < Bisch(offs)husen’o skandinaviško (vargu ar prūsiško) pavadinimo Schonewik atbulinis lietuvinimas (pietinėje Semboje 1264 m.!) *Schowenik – neva tikrai Žuvininkai. Taigi Nautimerio broliuko vardas buvo Sebeda arba Sebedas nuo prūsų sebbei „sau (duoti, dėti)“. Panašiai rekonstruoja ir Vytautas Mažiulis. O Zebed-en turi gale iškraipytą galininko formantą. Štai tamstoms ir „Zebedenas–gobelenas“ (matyt lietuviams toks pat savas, kaip ir „premjeras–Netimeras“). Dėl Sembos ir Rusios ryšio dar reikia pažymėti, kad visai analogišku keliu, tik ne lingvistiniu, ėjo ir archeologai. Ponas Valdemaras ilgą laiką bendravęs su rusų archeologu Vladimiru Kulakovu, kartu skelbėte straipsnius, Kulakovas vienu metu irgi rašė apie baltišką-vikingišką senovės rusų komponentą, bet kažko matyt išsigandęs, nutilo. Ką Pats dabar galėtum papasakoti ta tema? V. Šimėnas: Mane, kaip archeologą, stebina mūsų trumpa atmintis. Mes pametėme Vorutą, mes pametėme Pilėnus, mes pametėme šią svarbią šv. Brunono kankinystės vietą, kaip ir šv. Vaitiekaus, o kai ateina vienas kitas jubiliejus, tuojau pasipila naujos versijos. Nenoriu pasakyti, kad turiu savo nuomonę. Mokykloje išmokau, kad šv. Brunono kankinystė buvusi Jotvoje, o štai dabar, jubiliejiniais metais pasirodė dvi monografijos, Leto Palmaičio „Įmintos Tūkstantmečio mįslės“ ir Algirdo Seibučio „Lietuvos pasienio geografinė apybraiža“, kuriose svarstoma ne jotvingiška, bet baltiška versija. Kaip Skalvos tyrinėtojas, matau šios versijos pliusus ir minusus. Pliusams priskiriu pirmiausia pačią kryptį, kuri man atrodo labiau įtikinama. Visai aiškus kelias pamariu, bet neaišku, ko jam buvo eiti į tas Jotvos pelkes. Kitas pliusas – siejimas su vikingais ir danais. Net krikščionybė ateina į šį regioną skandinavų keliais, plg. Olyvą, Pamario žemes. Tai jokie Mozūrai ar panašiai. Prie pliusų galėčiau priskaičiuoti ir buvusį Lietuvos ir Prūsų pasienį Viešvilę. Ten yra kapinynas su skandinavų elementais. Viešvilė – pirmasis punktas Nemunu Lietuvos link, o tai irgi palaiko pono Leto versiją. Bet matau ir didelį minusą. Rusnė yra pavasarį užtvindoma žema sala, kurioje ieškoti kokio nors didesnio centro beprasmiška. Yra Vorusnė, kurioje galbūt trūksta archeologinių tyrinėjimų, tačiau pagal situaciją žinau, kad iki dešimtos izohipsos nėra nė vieno anų laikų kapinyno, o dešimtoji izohipsa eina prie Tilžės–Rambyno–Priekulės, visai toli nuo Kuršių marių. Pavadinimas Rusia visai Skalvai irgi būtų neaiškus. Todėl nuomonė dėl vardo kilmės nuo Rusos kelia abejonių. Tačiau įdomi yra kryptis ir svarbu, kad vikingų ten būta, būta ir Panemunėje. Tikriausiai esama duomenų, kad jų būta Linkūnuose (Linkuhnen). Bet ši versija yra labai naujoviška ir man buvo staigmena. Ją reikia tikrinti. Nesakau, kad ją priimu, bet nesakau, kad ir atmetu. Juk neturiu argumentų ir jotvingiškai versijai priimti. Versijos labai išbarsto lokalizaciją. Kaip ir su šv. Vaitiekumi, kur jau esma trijų versijų (Święty Gaj prie Elblongo, kur lyg ir pats Popiežius lankosi, Tenkyčiai – tradicinė, ir dar Kulakovo – Viskiautai prie Kaupo), panašiai turėsime dabar ir su šv. Brunonu. T. Baranauskas: Tikrai, jei žemėlapyje pažymėtume visas spėjamas Brunono mirties vietas, išeis teritorija, didesnė nei dabartinė Lietuva. Tuomet kyla klausimas, ką su tuo viskuo daryti, nes išskyrus vieną kitą, daugelio turbūt negalima atmesti su šimtaprocentiniu tikrumu. Bet tai nereiškia, kad visos tos hipotezės vienodai vertingos. Manau, su jomis reikia elgtis griežtai ir kelti padidintus reikalavimus. Jei įrodymai teoretiškai ir galimi, bet labai komplikuoti, negali apsieiti be neįrodomų spėjimų, jas reikia dėti toliau į šoną. Gal kada nors pravers, bet pagrindu reikia imti tai, kas dera prie istorinio konteksto. Imkime kad ir skalvišką hipotezę. Kokie elementai kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų? Pavyzdžiui, šaltiniuose žinome, kad buvo teritorija, vadinama Rusia. Tiesa, kad buvo panašiai skambanti upė, o ar buvo teritorija, negalima įrodyti. Kita teritorija, minima šaltiniuose – Lietuva. Vėl klausimas, kur tada buvo ta teritorija, ar ribojosi su Skalva. Lietuva siaurąja prasme, kaip belokalizuotume, buvo daugiau dabartinės Lietuvos rytuose ir gretimose teritorijose, dabar esančiose Baltarusijoje. Ką ponas Letas sakė, jog siekė Kauną, tai gana netradicinis požiūris, kurį reikia labai pagrįsti. Visa tai tezės, kurios remiasi abejotinomis prielaidomis. Tokiu atveju labiau patikimi būtų aiškinimai, išplaukiantys iš paprastesnių prielaidų, kad Rusia ir yra tai, ką žinome XI a., Lietuva – tai, ką mes žinome XI–XIII a., kur buvo centras, Prūsai – dar vienas vardas, apie kurį pasakyta, kad Lenkijoje į šią sąvoką buvo jungiama ir Jotva. Taip gauname daugiau argumentų lietuviškos–jotvingiškos lokalizacijos naudai. V. Šimėnas: Vis dėlto dar dėl Lietuvos pasienio. Jei Skalva ir yra Rusia, ėjimas per Prūsus sueina į vieną gerą maršrutą. Petras Dusburgietis irgi rašo, kad kai pasiekė Nemuną ir kilo karas su Skalva, jie pradėjo karą su Lietuva. Nors tai ir XIII amžius… T. Baranauskas: Jau Lietuvos valstybė… V. Šimėnas: bet reikia išspręsti klausimą, kam priklausė vidurinis Nemunas, Centrinės Lietuvos kultūra, kurią šiandien priskiriame aukštaičiams. Jei ji siejosi su Lietuva, o nuo Kauno iki Jurbarko turime tą pačią archeologinę kultūrą, tada Lietuvos pasienio zonos tikrai galima ieškoti ir prie Jurbarko. T. Baranauskas: Tada aš prašau pono Leto pakomentuoti, ar Jūs manote, kad Skalva ir Rusia sinonimiški? Kaip tuomet tai ribojosi su Lietuva? L. Palmaitis: Turiu patikslinti, kad savo knygoje aš jokiu būdu nesieju Pirmarusės su dabartine Rusnės sala. Ji ir dabar maža ir yra sąnašinė. Anais laikais buvo visai mažytė, ten galėjo tik bazuotis nebent kariniai laivai, ėmę duoklę iš visų praplaukiančių. Bet į pietus nuo jos buvo didelė sala, kuri arabų šaltiniuose ir vadinama Rusų sala. Pagal tuos pačius šaltinius ši miškinga raistynų sala, kurią galima apeiti per tris dienas, netiko žemdirbystei, todėl rusai gyveno iš karo grobio. Šį aprašymą visais požiūriais atitinka sala tarp Kuršių marių, Skirvytės–Rusos ir Nemuno senvagės Nemunynu. Suprantama, kad šių rusų ten būta nedaug, pelkėse archeologinių radinių išlikti negalėjo, juo labiau – skandinaviškų, nes skandinavai sėdėjo Kaupe. Karybos šios salos skalviai bus išmokę iš Kaupo prūsų ir vikingų, tarp kurių galėjo užimti svarbių pozicijų dėl savo karingumo. Todėl jų vadovaujamos draugovės nebūtinai tupėjo apie minėtą salą, bet plėšikavo rusų vardu visoje Skalvoje iki pat dabartinio Jurbarko (jau neminint žygių kartu su Kaupo vytingiais į tolimas šalis). Jų susidūrimai su Lietuva buvo susidūrimai ne su teritorija, bet su lietuviais, o tai turėjo vykti visoje Panemunėje, kuri faktiškai ir buvo didžiulis pasienis. Nepamirškime, kad iš visų būsimųjų Lietuvos genčių lietuviai buvo patys karingiausi, kitaip jie nebūtų sukūrę tokios didelės valstybės. Vadinasi, lietuviai puldavo iki Skalvos ne prasčiau nei vikingai iki Ladogos. Bent čia šiek tiek arčiau buvo. Kai Brunonas pateko pas Nautimerį, nesvarbu ar pačioje saloje, ar prie dabartinio Jurbarko, jis jau žinojo esąs pas rusus ir su kuo kariaujama aplinkui.. Suprantama, visa tai prielaidos, net tapatinimas su arabų Rusų sala pagal aprašymo panašumą. Tačiau ne prielaidos yra Adomo Bremeniečio tekstas, kad Semba ribojasi su rusais. Vadinas, turime ne upės vardą, neva iš kurio tiktai ir išvedame teoriškai teritorijos vardą, bet būtent teritorijos pavadinimą. Toks argumentas persveria vadinamus „paprastus“ jotvingiškos versijos aiškinimus, Jotva suplakant su Prūsais, nes neva visa Lenkija taip vadino, o Lietuva – su Jotva, kai XI a. pradžioje Lietuvos vardo šiaurinėse Naugarduko prieeigose dar negalėjo būti. Ir dar „paprastesnis“ aiškinimas – „istorinis kontekstas“, kai šventasis Brunonas pasirodo esąs amoralaus banditėlio Sventapelko bendrininkas („toje pačioje kompanijoje“). Man tačiau pirmojoje vietoje yra rusų vardo kilmės aiškinimas, kuris linvistiniu požiūriu yra pagrįstas ir niekieno, įskaitant ir Zigmą Zinkevičių, dar nenuginčytas, o šv. Brunono įvykiai – tik papildomas priedas. Gž. Bialunskis: Apie skalvišką teoriją reikia pasakyti, kad ji nėra nauja. Ji pagrįsta prūsisto Pierson’o dar XIX a. V. Šimėnas: Bet Brunono ten dar nebuvo! Gž. Bialunskis: Buvo! L. Palmaitis: Buvo ir anksčiau: Verovius, 1701 metai. Gž. Bialunskis: Kalbant apie šv. Brunoną irgi buvo minima upė Russ, tai nėra nauja. Aš su tuo nesutinku. Imkime kad ir Kvedlinburgo Analus, kur parašyta Rusciae. Tai įprastas parašymas, reiškiantis Rusios sąvoką, kuri buvo visiškai vienareikšmė ir visiems buvo aišku, apie kurią Rusią kalbama. Ši sąvoka tuo laiku buvo jau tokia įprasta, kad negali būti abejonių jog kalbama apie Kijevo Rusią. To laiko dokumentuose minimi gausūs įvykiai, vedybos, vyskupų paskyrimai, ir visa tai apie Kijevo Rusią. Pagaliau kaip apibūdintas pats Brunono keliavimas – Wipert’o tekste pasakyta ambulavit „nuėjo“, t.y. kojomis. Niekur nėra veiksmažodio, rodančio, kad plaukė. Jie ir negalėjo plaukti palei pakrante, nes patekę pas sargybą, nebūdami pirkliai, būtų turėję teisintis. Niekur nėra užuominos, kad jie būtų plaukę. Kaip jie ten pateko? L. Palmaitis: Tai, žinoma, argumentas, nors ir ne pats svarbiausias. Net ir su šiaurine hipoteze nėra būtina manyti, kad jie galėjo tik plaukti. Tačiau ne visada ambulavit reiškė „nuėjo pėsčias“. Kita reikšmė – „keliauti“, plg. posakį bene ambula et redambula! „Laimingai keliauk ir sugrįžk!“. Svarbiausia, kad Wipert’o tekste ambulavit yra ne pasakojant apie atvykimą pas Nautimerį (ten sakoma „įėjome“ – intravimus), bet įžangoje apie visą istoriją, kad jis ambulavit Prusciam ad convertendas paganorum gentes, o tai lietuviškai visai tinkamai suvokta ir išversta būtent „nukeliavo į Prūsiją, kad atverstų pagonių gentis“. Vis dėlto užuominų į plaukimą tikrai nėra, bet apie šv. Vaitiekų žinome, kad jis plaukė. Vadinas, būta galimybių susikalbėti su sargyba, ypač jei santykiai tarp kaimyninių kraštų nėra priešiški, o savo naujojoje knygoje Jūs būtent tai ir teigiate. Kitas reikalas, kad vardas Rusciae, skaitant kitiems šį tekstą… Gž. Bialunskis: ir autoriui rašant! L. Palmaitis: galėjo būti suvoktas įprasta prasme, visai ne ta, kokia jis buvo parašytas. Be to, juk ir Adomas Bremenietis rašė tais pačiais laikais, rašė ir apie Kijevo Rusią, ir apie Rusus, su kuriais ribojasi Semba, bet vartojo tą patį žodį. Kaip ir dabar jei sakome rusai, tai nereiškia tik tuos, kurie gyvena istorinėje Rusijoje, bet ir tuos, kurie gyvena Kaliningrado srityje. Gž. Bialunskis: Bet ten minimi ne žmonės, bet teritorija. L. Palmaitis: Teisingai, bet teritorija ir tada, ir dažnai dabar vienodai vadinama ir žmonėmis, plg. Mozūrai, Prūsai – tai ir krašto pavadinimas, ir žmonių. Gž. Bialunskis: in confinio Rusciae reiškė teritoriją. T. Baranauskas: Aš, žinoma, su ponu Letu nesutinku, bet šiuo atveju galiu pastebėti jo naudai, kad, pvz., būta dviejų Bulgarijų. Iš principo taip galėjo būti, nors tam pakankamų įrodymų nematau. V. Šimėnas: Kas dėl salos, jos nebūtina laikytis. Pagal Kulakovo teoriją, nuo kurios jis niekad neatsisakė, prūsai buvo tarpininkai tarp vikingų ir Kijevo Rusios. Jis pateikia iš šaltinių daug charakteringos medžiagos apie danų ir prūsų santykius, kaip, pvz., danai nukovė prūsų vyrus ir paėmė į žmonas jų moteris. Kaliningrado archeologas Konstantinas Skvorcovas, kuris greit gins disertaciją Varšuvoje, atsiuntė man savo monografiją, kurioje aprašytas X a. palaidojimas prie Warthen / Šossejnoje, kuriame rasti tiek prūsiški, tiek skandinaviški elementai, panašiai kaip kuršiški ir skandinaviški ir Gruobinioje Latvijoje. Mūsuose panašus maišytas palaidojimas yra Viešvilėje. L. Palmaitis: Jeigu nebūtų buvę rusų vardo kilmės problemos bei visko, susijusio su Novgorodu, aš ir nesilaikyčiau savo versijos. Bet vien tik prūsų tarpininkavimo tarp vikingų ir Kijevo Rusios man nepakanka. Anksčiausiai buvo Novgorodo Rusia, iš kur tad atsirado vardas? Be Rusų salos neapsieisi, juoba kad tokia tikrai yra, ne vien spėjama pagal upės vardą, bet, kaip teritorija, minima ir Adomo Bremeniečio. O dėl šv. Brunono kelio dar kartą noriu pabrėžti, kad jis buvo šv. Vaitiekaus gerbėjas ir visai tikėtina, kad ėjo jo keliu. Gž. Bialunskis: To kelio irgi nežinome. Jis galėjo eiti į Pamedę, o šv. Brunonui tai būtų dar viena kryptis. L. Palmaitis: Bet juk Pamedė yra ir prie jūros. Gž. Bialunskis: Taip, šv. Vaitiekus vyko palei krantą. L. Palmaitis: Jei pagal Jus visus, galėjo būti dvi misijos pakopos, viena prie Lenkijos sienos, o kita – 200 km nuo jos, tai nuotolis nuo Pamedės pajūrio iki Nemuno tikrai ne ilgesnis.
|