Pagrindiniai fonetinės transkripcijos ženklai

Transkripcijoje vartojami ženklai vadinami diakritikais. Jais žymimas:

• balsių ilgumas – taškas greta raidės aukštai, pvz., [a͘], trumpieji balsiai atskiro ženklo neturi, kartais jie gali būti žymimi [ă];
• garsų pusilgumas – taškas greta raidės žemai, pvz., [a.], lietuvių kalboje garsai pailgėja tik dėl priegaidės;
• priebalsių minkštumas – kablelis (arba vadinamasis minutės ženklas) greta raidės aukštai, pvz., [l ̕], priebalsių kietumas atskirais ženklais nežymimas;
• balsių papriešakėjimas – taškas virš raidės, pvz., [ȯ];
• priebalsių aspiracija, pvz., [k‘].

Kai kurie garsai žymimi kitokiais rašmenimis:

• [ŋ] – gomurinis n, vartojamas prieš [k, g];
• [æ] – paplatėjęs e;
• [ɔ] – tarptautiniuose žodžiuose vartojamas o;
• [·] – balse ė žymimas garsas;
• [x] – rašyboje dviraidžiu ch žymimas garsas.

Dusliosios afrikatos lietuvių kalbininkų žymimos dvejopai: [c č c’ č’] arba [ts tš t’s’ t’š’]. Žodyne norima atspindėti jų sudėtį, todėl žymima [ts], [tš] (tokia yra ir TFA rekomendacija). Skardžiosios afrikatos žymimos [dz dž d’z’ d’ž’].

Transkribuotame tekste nevartojamos:

• didžiosios raidės,
• raidėmis ą, ę, į, ų, y, ū, žymimi ilgieji garsai (šiuos rašmenis pakeičia trumpasis balsis ir ilgumo diakritikas, pvz., [a͘ e͘]).

Transkripcijoje vartojami tie patys kirčio ženklai: kairinis (pvz., à), dešininis (pvz.: à), riestinis (pvz., ã).