Pagrindinės lietuvių bendrinės tarties normos ir jų pažeidimai

Lietuvių bendrinės tarties normos reikalauja, kad ilgieji balsiai būtų ilgesni už atitinkamus trumpuosius balsius kirčiuotame ir nekirčiuotame skiemenyje, žodžio viduje ir galūnėje, t. y. ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumas turi būti išlaikytas visose pozicijose.

Kirčiuoti trumpieji balsiai turi būti trumpesni už atitinkamus kirčiuotus ilguosius. Trukmė lietuvių bendrinėje kalboje skiriamasis balsių požymis, tik balsių ilgumu gali skirtis kitais atžvilgiais vienodi žodžiai, pvz.: mès – mẽs, ls – ls. Taisyklingos tarties galima mokytis remiantis nekirčiuota pozicija: ten trumpieji balsiai neilginami, pvz.: rša – rišù, rùdas – rudàs. Balsių i, u tarties galima mokytis ir iš rašybos: jie visada rašomi tik i, u.

Kadangi a, e, gavę kirtį, dažniausiai pailgėja (vadinami padėtinio ilgumo balsiai), tai dėl analogijos ir trumpieji kirčiuoti a, e kai kada netaisyklingai pailginami. Kirčiuoti a, e turi būti tariami trumpi:

• žodžio gale, pvz.: rankà, rankàs, gėlè, gėlès, pasàk, arbà (išimtys: kasnãkt, mẽs);
• nepriesaginėse bendratyse ir iš jų padarytose formose, išskyrus neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvį, pvz.: kàsti, kàsdavo, kàs, kàstų, kàsk, kàsdavęs, kàsiąs, kàstinas, kàsdamas, kàsdavus, kàsiant, bet kãstas; vèsti, vèsdavo, vès, vèstų, vèsk, vèsdavęs, vèsiąs, vèstinas, vèsdamas, vèsdavus, vèsiant, bet vẽstas;
• ištiktukinės kilmės veiksmažodžių šaknyse ir iš jų padarytuose daiktavardžiuose, pvz.: bàkstelėti, bàkstelėjimas;
• veiksmažodžių priešdėliuose, pvz.: àpkasa, àtkasa, nèkasa, nebèkasa, pàkasa, pràkasa, tebèkasa;
• įvardžiuotinių formų vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnėje, pvz.: mažàsis, pirmàsis;
• aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio formų priesagose, pvz.: mažèsnis, mažėlèsnis, mažèsnio, mažėlèsnio, mažèsnį, mažėlèsnį;
• įvardžiuose màno, tàvo, sàvo;
• samplaikiniuose prieveiksmiuose ir prielinksniuose, pvz.: šiàpus, anàpus.

Tarptautiniuose žodžiuose vartojami tik trumpieji kirčiuoti e, o, pvz.: rèplika, prokuròras, mòdelis, išskyrus vieną kitą senesnį skolinį, pvz.: dóleris, milijõnas. Žodyno sudarytojai laikosi nuomonės, kad tarptautiniuose žodžiuose vartojamas trumpasis žemutinio pakilimo [e], o ne trumpasis vidutinio pakilimo [], pvz.: temą – [tèma∙].

Nekirčiuoti ilgieji balsiai turi būti ilgesni už nekirčiuotus trumpuosius balsius, pvz.: žodžiuose gyvūnją, ryšk nekirčiuoti balsiai negali būti ištarti kaip trumpieji i, u ar a. Norint pasitikrinti šių balsių trukmę, galima būtų remtis kirčiuota pozicija, kur jie netrumpinami, pvz.: gyvẽna – gývas, ąžuolýnas – žuolas. Nebloga atrama ir rašyba: ilgieji balsiai (garsai) žymimi ilgosiomis balsėmis – raidėmis ą, ę, ė, o, į, y, ų, ū, išskyrus padėtinius a, e.

Nepriesaginių veiksmažodžių, bendratyje turinčių -yti, -ūti, būsimojo laiko 3 asmuo tariamas su trumpuoju balsiu i, u, pvz.: lýti – ls, pti – pùs. Išimtys yra tik dvi: siti – sis, výti – vỹs. Dažnai trumpinami ir daugiaskiemenių bei netiesiogiai prieš -ti einančių veiksmažodžių balsiai ū, y. Šie balsiai turi būti tariami ilgi, pvz.: sakýti – sakỹs, sksti – sks.

Lietuvių bendrinėje kalboje turi būti ištariami visi balsiai, pvz.: reabilitãcija, eksploatúoti, vãkuumas. Hiatas (dviejų balsių sandūra) naikinamas tik tarptautiniuose žodžiuose: kai susiduria i ir kitas balsis, įterpiamas j, pvz.: klieñtas reikia tarti [klʼijeñ.tas], dietà – [dʼijetà].

j neįterpiamas: a) aiškios darybos žodžiuose, pvz.: polietilènas, triacetãtas, b) žodžiuose, kur i ne balsis, o minkštumo ženklas, pvz.: liãpsusas, jubiliãtas, kompiùteris.

Kai susiduria kitas balsis ir i, galima tarti su j arba be jo, bet hiatas turi būti išlaikytas, pvz.: archazmas tarti [arxajzmas] arba [arxa-zmas].

Pagal kilmę žodžiuose mozaika, naivus turėtų būti tariami du balsiai su įterptu j. Vis labiau plinta mozaika tarimas su tvirtapradžiu dvibalsiu ai (tik taip kirčiuojama naujausiame DLKŽ leidime) ir naivus su tvirtagaliu (naujajame DLKŽ teikiamos ir gretybės navų, naviai). Žodyne šie žodžiai ir jų vediniai teikiami kaip gretybės.

Tik dėl rašybos, ypač skaitant tekstą ar labai lėtai šnekant, nederinami priebalsiai pagal skardumą ir tarimo vietą. Priebalsių sandūroje lietuvių bendrinės tarties normos reikalauja tarti vienodo skardumo priebalsius, pvz.: vèžk tarti [vʼèšk], bagsi tarti [ba.ksʼi], vèsdavo tarti [vʼèzdavo͘]. Kai susiduria priebalsiai s, z, dz, c, ir š, ž, dž, č, jie pagal tarimo vietą prisitaiko prie tolesnio priebalsio, pvz.: vabzdži tarti [vabʼžʼdžʼ∙], rpesčių tarti [rũ∙pʼešʼt’š’∙].

Jeigu atsiranda greta du vienodi priebalsiai (geminata), lietuvių bendrinėje kalboje tariamas tik vienas priebalsis, pirmasis praleidžiamas, pvz.: pùsseserė, o žodyje išskabia vyksta asimiliacija pagal tarimo vietą (isskabia), todėl tariama [iskaʼ.bʼe].

Priebalsiai samplaikose visada yra arba kietieji, arba minkštieji (išskyrus k, g, kurie, kaip jau buvo minėta, prieš kitą priebalsį išlieka kietieji). Kai kuriuose žodžiuose dėl svetimų kalbų įtakos nederinami pagal minkštumą ne tik priebalsių samplaikose (a), bet ir tiesiogiai prieš balsį vartojami priebalsiai (b), pvz.: a) asfáltas tartinas [asfá.ltas], bet ne [asfá.l’tas], [kɔn’t’s’értas], bet ne [kɔntsértas], b) [prɔt’s’èsas], o ne [prɔtsèsas], [lit’s’∙js], o ne [lits∙js], [šaš’l’∙kas], o ne [šašl∙kas].

Nederinti priebalsių galima tik tariant kai kuriuos terminus, kitų kalbų posakius, pvz.: álfa galima tarti [álfa] ir [ál’fa], vòltas – [vltas] ir [vl’tas], sálto mortãle – [sá.ltɔ mɔrtã͘l’e] ir [sá.l’tɔ mɔrtã͘l’e], pòlka – [plka] ir [pl’ka], válsas – [vá.lsas] ir [vá.l’sas]. Žodyne teikiami abu tokių žodžių variantai.

Kai kada kyla problemų dėl j tarimo. j tariamas, bet nerašomas: a) tarptautiniuose žodžiuose naikinant hiatą, pvz., dietà – [dijetà]; b) šaknies pradžioje prieš ie, pvz.: eško – [ješko], paieškà – [pajieškà]. j netariamas ir nerašomas: a) šaknies pradžioje prieš i, ė, pvz.: suro, pàėmė; b) žodžiuose, kur žymimas minkštumas, pvz., labiaũ.

Bendrinės tarties normos reikalauja ie, uo> išlaikyti (neviebalsinti) ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje. Reikia skirti žodžius: rkia – riẽkia, ódą – úodą, pešmas – piešmas, kopmas – kuopmas.

Lietuvių bendrinėje kalboje tvirtapradžių ùl, ùm, ùn, ùr, l, m, n, r (ir dvibalsio ùi) pirmieji dėmenys turi būti ištariami trumpi, pvz.: pùlti, vlna. Todėl šių dvigarsių tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu kirčio ženklu. Stengiantis ištarti kuo trumpesnius šiuos balsius, dažnai pakeičiama dvigarsių priegaidė, o tai jau didesnė klaida nei pirmųjų dėmenų ilginimas.

Dėl svetimų kalbų įtakos neretai ilginami tvirtagalių ul, um, un, ur, il, im, in, ir pirmieji dėmenys, pvz.: vikas taria [vʼi͘.kas]. Taip kalbantys žmonės visai neskiria šių dvigarsių priegaidės.