Lietuvių bendrinės kalbos garsų ypatybės

Balsiai

Lietuvių kalbos balsių tarimas skiriasi vertikalu ir horizontalu liežuvio judėjimu, lūpų veikla, burnos atvirumo laipsniu ir trukme.

Balsių eilė (arba horizontalus liežuvio judėjimas). Jeigu liežuvis pasislenka į priekį ir vidurinė jo dalis šiek tiek priartėja prie priešakinės gomurio dalies, liežuvio galas pasislenka prie apatinių dantų, liežuvio užpakalyje susidaro gana nemaža erdvė, tariami priešakinės eilės balsiai e, ę, y, ė, į, i, pvz.: gẽras, gerù, grė, gýrė, girià, transkripcijoje jie žymimi [æ͘ e e̤͘ i͘ i]. Tariant šiuos balsius aktyvesnė yra liežuvio priešakinė dalis.

Jeigu liežuvis atsitraukia atgal ir užpakaline dalimi pakyla minkštojo gomurio link, liežuvio galas atitolsta nuo apatinių dantų, jo užpakalyje susidaro maža erdvė, tariami užpakalinės eilės balsiai ū, ų, u, o, a, ą, pvz.: kū́rė, kùria, kόtas, kòdas, kãsą, kasà, transkripcijoje žymimi [u͘ u o͘ ɔ a͘ a]. Šiuo atveju aktyvesnė yra užpakalinė liežuvio dalis.

Liežuvio pakilimas (arba vertikalus liežuvio judėjimas). Jei liežuvis pakyla aukštyn, liečia kietąjį gomurį, tada tariami aukštutinio pakilimo balsiai ū, ų, u, y, į, i ([u͘ u i͘ i]). Tariant vidutinio pakilimo balsius o, ė ([o͘ ɔ ͘]), liežuvis ne tiek daug pakyla, mažai liečia gomurio pakraščius. Žemutiniams balsiams nebūdingas liežuvio pakilimas, atvirkščiai, tariant a liežuvis net nusileidžia žemyn. Žemutiniai balsiai yra a, ą, e, ę ([a͘ a æ͘ e]).

Burnos atvirumas susijęs su balsių pakilimu: kuo žemesnis pakilimas, tuo atviresnė burna. Uždariausieji yra aukštutinio pakilimo balsiai, o atviriausieji – žemutinio pakilimo balsiai. Lietuvių bendrinėje kalboje ilgasis ir pusilgis e tariamas labai atvira burna, todėl jis transkripcijoje žymimas specialiu ženklu [æ͘]. Vidutiniai balsiai atvirumo požiūriu užima tarpinę padėtį. Lietuvių kalbos ė yra siauresnis už [æ͘ e], bet platesnis už [i͘], todėl transkripcijoje šis skirtumas fiksuojamas kitokiu simboliu [͘].

Lūpų veikla svarbi ne visiems balsiams. Tariant lūpinius balsius, lūpos suapvalėja ir atkišamos į priekį. Tokie yra ū, ų, u, o ([u͘, u, o͘]). Tarptautiniuose žodžiuose vartojamas trumpasis o bendrinėje lietuvių kalboje paprastai yra nelūpinis, todėl transkripcijoje žymimas specialiu simboliu [ɔ].

Tariant kitus balsius lūpos nėra tokios aktyvios. Tardami priešakinės eilės balsius stengiamės lūpas patempti į šalis, o tardami [a͘ a] lūpas vos atkišame į priekį.

Kalbos padargai tariant balsius tam tikrą laiką išlaikomi vienodoje pozicijoje. Pagal tai balsiai skirstomi į: a) ilguosius – kalbos padargai ilgiau išlieka įtempti: ã, ą, ẽ, ę, y, į, ų, ū, o, ė (ilgumas žymimas taškeliu greta raidės aukštai – [a͘ æ͘ i͘ u͘ o͘ e̤͘͘]); b) trumpuosius – kalbos padargai beveik neįtempiami arba tik šiek tiek įtempiami: a, e, i, u, o ([a e i u ɔ]), plg: rą̃stų – ràstų, pū̃sto – pùsto, trę̃štų – trèštų, pỹktų – pìgtų, kóšto – Kòsto.

Lietuvių bendrinės kalbos balsių ilgumas gali būti: a) motyvuotas (padėtinis); b) nemotyvuotas (prigimtinis, istorinis). Padėtinio ilgumo balsių trukmė priklauso nuo kirčio vietos. Tokio ilgumo gali būti tik balsiai [a͘ æ͘], pvz.: [kã ͘sa] „kãsa“ – [kasù] „kasù“, [nʼæ̃ ͘ša] „nẽša“ – [nʼešù] „nešù“. Kitų balsių ilgumas dabartinės kalbos požiūriu nemotyvuotas.

Mokslo darbuose prie balsių priskiriami ir ie, uo [ie uo], pvz.: píenas, púodas. Tai vadinamieji kintamieji balsyno nariai. [ie] yra priešakinės eilės žemėjančio pakilimo, [uo] – lūpinis, užpakalinės eilės, taip pat žemėjančio pakilimo. Abu jie visada yra tik ilgieji, tačiau ilgumą žymintis diakritikas greta jų nerašomas.

1 lentelė. Lietuvių bendrinės kalbos balsių ypatybės

Transkribuota	Įprasta rašyba	Fonetinė ypatybės
a	a	Užpakalinis eilės, žemutinio pakilimo, nelūpinis, trumpasis balsis
e	e, ia, a (po j)	Priešakinės eilės, žemutinio pakilimo, nelūpinis, trumpasis balsis
i	i	Priešakinės eilės, aukštutinio pakilimo, nelūpinis, trumpasis balsis
u	u	Užpakalinis eilės, aukštutinio pakilimo, lūpinis, trumpasis balsis
ɔ	o	Užpakalinis eilės, vidutinio pakilimo, nelūpinis, trumpasis balsis
a·	ą	Užpakalinis eilės, žemutinio pakilimo, nelūpinis, ilgasis balsis
æ·	ę, ią, ą (po j)	Priešakinės eilės, žemutinio pakilimo, nelūpinis, ilgasis balsis
e̤·	ė	Priešakinės eilės, vidutinio pakilimo, nelūpinis, ilgasis balsis
i·	y, į	Priešakinės eilės, aukštutinio pakilimo, nelūpinis, ilgasis balsis
o·	o	Užpakalinis eilės, vidutinio pakilimo, lūpinis, ilgasis balsis
u·	ū, ų	Užpakalinis eilės, aukštutinio pakilimo, lūpinis, ilgasis balsis
ie	ie	Priešakinės eilės, nelūpinis, kintamasis balsis
uo	uo	Užpakalinis eilės, lūpinis, kintamasis balsis

Priebalsiai

Priebalsių tarimo skirtumai išryškėja analizuojant priebalsių tarimo būdą (oro srovės skverbimosi būdą), tarimo vietą, balso stygų dalyvavimą, palatališkumą (minkštumą).

Tarimo (arba oro skverbimosi) būdas. Tariant priebalsius, oro srovė burnoje kalbos padargų sudarytas kliūtis gali įveikti trejopai. Pagal tai priebalsiai skirstomi į:

• sprogstamuosius (arba eksplozinius), kuriuos tariant susidariusi aklina pertvara (uždaruma) susprogdinama: p, b, t, d, k, g, transkripcijoje jie žymimi [p pʼ b bʼ t tʼ d dʼ k kʼ g gʼ], pvz.: pãrą, pẽri, bãra, bẽria, tãko, tẽka, kãro, kẽro, gãro, gẽro;
• pučiamuosius (arba frikatyvinius), kuriuos tariant susidaro plyšys (ankštuma), oras per jį pučiamas gan tolygiai: s, z, š, ž ir iš kitų kalbų atėję f, ch, h, transkripcijoje žymimi [s sʼ z zʼ š šʼ ž žʼ] ir [f fʼ x xʼ h hʼ], pvz.: sãkė, sẽgė, zòną, zýlę, šόnas, šenas, žõdis, žedas;
• sklandžiuosius (jie dažnai dar vadinami pusbalsiais, sonantais): j, v, l, m, n, r, transkripcijoje žymimi [j v vʼ l lʼ m mʼ n nʼ r rʼ], pvz.: jόja, vãdo, vẽda, lãkas, lẽdas, mãmą, mẽną, nãras, nẽria, rãtas, rẽtas. Tariant [l lʼ m mʼ n nʼ] kliūtis ne įveikiama, bet aplenkiama. [r rʼ] kliūtis kintama (balso vamzdis uždaromas ir vėl atidaromas). Tariant [j v vʼ], susidaro ankštuma (panaši ankštuma susidaro ir tariant pučiamuosius priebalsius).

Tarpiniai tarp sprogstamųjų ir pučiamųjų priebalsių yra c, č, dz, dž, transkripcijoje žymimi [ts tʼsʼ tš tʼšʼ dz dzʼ dž džʼ], pvz.: cãras, cklas, dzkas, dzibina, giñčas, čiùpti, džáulis, džiovà. Tai vadinamosios afrikatos. Jų artikuliacija susideda iš glaudžiai sutapusių sprogstamojo ir pučiamojo elemento. Sprogimo fazė sklandžiai pereina į frikaciją, ji labai trumpa ir tuo skiriasi nuo pučiamųjų priebalsių, kuriuos galima tęsti.

Tariant priebalsius, tam tikroje vietoje kalbos padargai sudaro kliūtį: aktyvusis kalbos padargas prisiglaudžia ar tik priartėja prie pasyviojo. Lietuvių kalbos priebalsiai pagal tarimo vietą yra:

• abilūpiniai (susiglaudžia abi lūpos) – [p pʼ b bʼ m mʼ],
• lūpų dantiniai (apatinė lūpa priartėja prie viršutinių dantų) – [v vʼ f fʼ],
• liežuvio priešakiniai dantiniai (liežuvio priešakinė dalis prisiglaudžia ar priartėja prie dantų) – [t tʼ d dʼ s sʼ z zʼ n nʼ l ts tʼsʼ dz dzʼ],
• liežuvio priešakiniai alveoliniai (liežuvio priešakinė dalis priartėja prie alveolių, tai gomurio dalis, esanti iš karto už priešakinių viršutinių dantų) – [š šʼ ž žʼ r rʼ lʼ tš tʼšʼ dž džʼ],
• liežuvio viduriniai gomurio viduriniai (liežuvio vidurinė dalis priartėja gomurio vidurio) – [j] ir [kʼ gʼ xʼ hʼ],
• liežuvio užpakaliniai gomurio užpakaliniai (liežuvio užpakalinė dalis priartėja gomurio užpakalinės dalies) – [k g x h].

Balso stygos lemia priebalsių skardumą, būdingą sprogstamiesiems ir pučiamiesiems. Jei balso stygos prasiskleidusios, oras jų nevirpina, tariami duslieji priebalsiai. Jei balso stygos susiglaudusios, oras jas virpina, tariami skardieji priebalsiai. Pagal šį požymį priebalsiai sudaro poras: [p pʼ – b bʼ], [t tʼ – d dʼ], [k kʼ – g gʼ], [s sʼ – z zʼ], [š šʼ – ž žʼ], [x xʼ – h hʼ]. Poros neturi duslieji [f fʼ].

Visi lietuvių kalbos priebalsiai, išskyrus [j], gali būti ir kietieji, ir minkštieji. [j] visada minkštasis. Tariant minkštuosius priebalsius, liežuvio vidurinė dalis papildomai pakyla prie kietojo gomurio, plačiai liečia jo kraštus. Priebalsio [j] kitaip ištarti neįmanoma, todėl jis neturi kietojo porininko. Tariant kietuosius priebalsius, liežuvis papildomai nepakyla.

Minkštieji priebalsiai (transkripcijoje žymimas simboliu ʼ greta priebalsio) vartojami:

• prieš priešakinės eilės balsius, pvz.: léisime – [lʼé.isʼimʼe],
• prieš kitą minkštąjį priebalsį, pvz.: léisti – [lʼé.isʼtʼi],
• prieš išnykusį j (įprasta rašyba ten dabar rašomas minkštumo ženklelis i), pvz.: geriù – [gʼerʼ].

Nėra vienos nuomonės dėl [k g] minkštumo priebalsių grupėse. Prieš kitą minkštąjį priebalsį jie galbūt išlieka kieti arba yra silpnai minkštinami. Vieni kalbininkai žymi jų minkštumą, kiti – ne, pvz., péržvelgti - [pʼé.rʼžʼvʼelʼktʼi] ir [pʼé.rʼžʼvʼelʼkʼtʼi]. Šiame žodyno priebalsiai [k g] prieš kitus minkštuosius priebalsius žymimi kaip kietieji. Be to, sudarytojai laikosi nuomonės, kad tokioje pozicijoje beveik neminkštėja ir gomurinis [ŋ], pvz.: aplenkteji – [ap’l’eŋkt’eji], ankstývų – [aŋks’t’·vu·].

2 lentelė. Lietuvių bendrinės kalbos priebalsių ypatybės

Transkribuota	Įprasta rašyba	Fonetinės ypatybės
p	p	Sprogstamasis, abilūpinis, duslusis, kietasis priebalsis
p’	p	Sprogstamasis, abilūpinis, duslusis, minkštasis priebalsis
b	b	Sprogstamasis, abilūpinis, skardusis, kietasis priebalsis
b’	b	Sprogstamasis, abilūpinis, skardusis, minkštasis priebalsis
t	t	Sprogstamasis, liežuvio priešakinis dantinis, duslusis, kietasis priebalsis
t’	t	Sprogstamasis, liežuvio priešakinis dantinis, duslusis, minkštasis priebalsis
d	d	Sprogstamasis, liežuvio priešakinis dantinis, skardusis, kietasis priebalsis
d’	d	Sprogstamasis, liežuvio priešakinis dantinis, skardusis, minkštasis priebalsis
k	k	Sprogstamasis, liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis, duslusis, kietasis priebalsis
k’	k	Sprogstamasis, liežuvio vidurinis gomurio vidurinis, duslusis, minkštasis priebalsis
g	g	Sprogstamasis, liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis, skardusis, kietasis priebalsis
g’	g	Sprogstamasis, liežuvio vidurinis gomurio vidurinis, skardusis, minkštasis priebalsis
s	s	Pučiamasis, liežuvio priešakinis dantinis, duslusis, kietasis priebalsis
s’	s	Pučiamasis, liežuvio priešakinis dantinis, duslusis, minkštasis priebalsis
z	z	Pučiamasis, liežuvio priešakinis dantinis, skardusis, kietasis priebalsis
z’	z	Pučiamasis, liežuvio priešakinis dantinis, skardusis, minkštasis priebalsis
š	š	Pučiamasis, liežuvio priešakinis alveolinis, duslusis, kietasis priebalsis
š’	š	Pučiamasis, liežuvio priešakinis alveolinis, duslusis, minkštasis priebalsis
ž	ž	Pučiamasis, liežuvio priešakinis alveolinis, skardusis, kietasis priebalsis
ž’	ž	Pučiamasis, liežuvio priešakinis alveolinis, skardusis, minkštasis priebalsis
x	ch	Pučiamasis, liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis, duslusis, kietasis priebalsis
x’	ch	Pučiamasis, liežuvio vidurinis gomurio vidurinis, duslusis, minkštasis priebalsis
h	h	Pučiamasis, liežuvio užpakalinis gomurio užpakalinis, skardusis, kietasis priebalsis
h’	h	Pučiamasis, liežuvio vidurinis gomurio vidurinis, skardusis, minkštasis priebalsis
f	f	Pučiamasis, lūpų dantinis, duslusis, kietasis priebalsis
f’	f	Pučiamasis, lūpų dantinis, duslusis, minkštasis priebalsis
j	j	Sklandusis paprastasis, liežuvio vidurinis gomurio vidurinis, minkštasis priebalsis
v	v	Sklandusis paprastasis, lūpų dantinis, kietasis priebalsis
v’	v	Sklandusis paprastasis, lūpų dantinis, minkštasis priebalsis
m	m	Sklandusis nosinis, abilūpinis, kietasis priebalsis
m’	m	Sklandusis nosinis, abilūpinis, minkštasis priebalsis
n	n	Sklandusis nosinis, liežuvio priešakinis dantinis, kietasis priebalsis
n’	n	Sklandusis nosinis, liežuvio priešakinis dantinis, minkštasis priebalsis
l	l	Sklandusis šoninis, liežuvio priešakinis dantinis, kietasis priebalsis
l’	l	Sklandusis šoninis, liežuvio priešakinis alveolinis, minkštasis priebalsis
r	r	Sklandusis virpamasis, liežuvio priešakinis alveolinis, kietasis priebalsis
r’	r	Sklandusis virpamasis, liežuvio priešakinis alveolinis, minkštasis priebalsis
c	c	liežuvio priešakinė dantinė, duslioji, kietoji afrikata
c’	c	liežuvio priešakinė dantinė, duslioji, minkštoji afrikata
č	č	liežuvio priešakinė alveolinė, duslioji, kietoji afrikata
č’	č	liežuvio priešakinė alveolinė, duslioji, minkštoji afrikata
dz	dz	liežuvio priešakinė dantinė, skardžioji, kietoji afrikata
dz’	dz	liežuvio priešakinė dantinė, skardžioji, minkštoji afrikata
dž	dž	liežuvio priešakinė alveolinė, skardžioji, kietoji afrikata
dž’	dž	liežuvio priešakinė alveolinė, skardžioji, minkštoji afrikata

Dvigarsiai

Dvigarsis (diftongas) – tai vieno skiemens garsų junginys. Kadangi fonetiniu požiūriu tai garsų junginys, jo tarimo (artikuliacinės) ir akustinės ypatybės kintamos ir priklauso nuo dvigarsį sudarančių garsų požymių. Skirtingai nuo ie, uo ar c, č, dz, dž, kur riba tarp vieno segmento ir kito sunkiai nustatoma, tariant dvigarsius galima justi ribą tarp dėmenų.

Lietuvių kalboje skiriami:

• grynieji sudėtiniai dvigarsiai (ai, au, ei, ui ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami eu, oi, ou), pvz.: laikù, laukù, sveikù, zuikiù, eukalptas, boikòtas, klòunas;
• mišrieji (balsio ir priebalsio junginys) – al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami mišrieji dvigarsiai su pirmuoju dėmeniu o, pvz.: káltas, kapas, kañklės, katas, pélkė, pémpė, peñktas, peka, klpa, kiba, kiñta, kipo, kùlti, kupis, kuñkulas, kùrti, spòrtas, transpòrtas, kòlba.

 

---

Garsų ypatybės rišlioje kalboje

Rišlioje kalboje garsų ypatybės dėl gretimų garsų įtakos ir pozicijos žodyje gali šiek tiek pakisti. Toliau trumpai apžvelgiami pagrindiniai pokyčiai (plačiau žr. Pakerys 2003: 171–194)

Prieš priešakinės eilės balsius tariami minkštieji priebalsiai. Prieš užpakalinės eilės balsius gali būti tariami ir kietieji, ir minkštieji priebalsiai, pvz.: puikùs – puikiùs, (su)šlãpo – šlãpio. Todėl po minkštųjų priebalsių einantys užpakaliniai balsiai [u u· ɔ o· uo] papriešakėja. Papriešakėjimas transkripcijoje žymimas tašku virš raidės, pvz.: [puikʼs] [šlã͘pʼȯ]. Balsis [a] visai supriešakėja ir virsta priešakinės eilės balsiu [e], pvz.: valià – [valʼè].

Priebalsių samplaikose vyksta skardumo-duslumo asimiliacija (supanašėjimas). Tariant gretimus priebalsius balso stygos arba virpa (skardieji priebalsiai), arba nevirpa (duslieji priebalsiai), pvz.: atga – [adga.], išgido – [ižʼgʼi.do͘], dróžti – [dró͘šʼtʼi]. Sklandieji priebalsiai patys neduslėja ir kitų priebalsių neskardina, pvz.: tamsà – [tamsà], kartùs – [kartùs].

Lietuvių kalbos žodžio gale visada tariami tik duslieji priebalsiai, pvz.: kàd – [kàt], lýg – [lʼ ͘͘k], bemàž – [bʼemàš].

Asimiliacija pagal tarimo vietą. Dantiniai priebalsiai [s z] ir afrikatos [ts dz] greta alveolinių priebalsių [š ž] ir afrikatų [tš dž] pakeičia tarimo vietą: virsta alveoliniais, pvz.: rpesčių – [rũ͘pʼešʼt’šʼ], ir, atvirkščiai, alveoliniai prieš dantinius virsta dantiniais, pvz.: išcukrãvo – [istsukrã͘vo͘].

Visi aptarti fonetiniai procesai gali vykti ir žodžių sandūroje, ypač prozodiškai nesavarankiško (bekirčio) ir savarankiško žodžio junginyje. Žodyne dažniausiai pateikiami tik pavieniai žodžiai, tad garsų derinimas žodžių sandūroje menkai teatsispindi. Į šiuos procesus atsižvelgta tik pateikiant morfologines samplaikas.

Liežuvio priešakinis dantinis [n] prieš gomurinius [k g] virsta gomuriniu [ŋ], pvz., lankù – [laŋ.kù].

Lietuvių bendrinėje kalboje žodžio pradžioje (ir šaknies pradžioje) prieš dvibalsį [ie] tariamas [j], pvz.: apieškóti – [apʼjieškó͘tʼi].